Naujausio NASA užsakyto tyrimo rezultatai byloja, kad ilgalaikėje kosminėje misijoje (pvz., į Marsą) įgulai, kurios sudėtyje būtų ekstravertas, grėstų rimti nemalonumai ir krizės, rašo „LiveScience.com“.
DePaulo universiteto (Čikaga, JAV) psichologijos profesorė Suzanne Bell su kolegomis grupelėms apžvelgė ankstesnių tyrimų metu imituotas situacijas, artimas toms, kurias galėtų patirti ilgalaikę kosminę misiją (pvz., kelionė į Marsą) atliekantys astronautai. Eksperimento dalyviai daugiau kaip 100 dienų izoliuotomis grupelėmis gyveno Antarktidoje.
S. Bell teigimu, įprastai ekstravertai grupėse jaučiasi puikiai, nes jų polinkis bendrauti ir domėtis kitais lengvina planavimo procesus. Be to, ekstravertai daugiau žino apie kolegas – perpranta jų stipriąsias ir silpnąsias puses. Tai padeda koordintuoti ir balansuoti procesus grupėje.
Vis dėlto, kaip paaiškėjo, ilgalaikėse, izoliuotose misijose išryškėja ir neigiami ekstravertų bruožai.
„Jei kalbėtume apie labai ankštą erdvę, kurioje esantys žmonės yra, galima sakyti, įkalinti, ekstravertams tai yra labai sunkios aplinkybės, – dėsto tyrimo autorė. – Jei kuris nors įgulos narys vis nori pakalbėti, o kiti įgulos nariai ne tokie socialūs, kyla rimtas susierzinimas.“
Tokios išvados prieita vienos ankstesnės imitacinės kosminės misijos metu: du įgulos nariai pradėjo aktyviai vengti dirbti kartu su ekstravertiško charakterio kolega. Jų vertinimu, jis elgėsi pernelyg įkyriai ir per daug plepėjo.
Ilgalaikėje misijoje darbas su ekstravertu vargina ne tik intravertus. Darbas izoliuotoje aplinkoje neigiamai veikia ir ekstravertus: jiems tampa sunku valdyti situaciją, kurioje jiems trūksta naujų stimulų ir bendravimo su naujais žmonėmis.
S. Bell įsitikinusi, kad jos tyrimas vertingas ne tik ilgalaikių kosminių misijų perspektyvoje, bet ir situacijų, kai tenka dirbti mažose, izoliuotose grupėse (pvz., sporto komandose, kariniuose daliniuose, naftos gavybos brigadose, alpinistų grupėje, mokslininkų ekspedicijose ir pan.) atvejais.
Tyrimo autorė pripažįsta: tai nereiškia, kad ekstravertai negali skristi, pavyzdžiui, į Marsą. Prieš skelbiant tokį verdiktą, visų pirma derėtų atlikti papildomų tyrimų, paieškoti specifinių įgulos ruošimo ilgalaikėms misijoms metodų. S. Bell pabrėžia, kad įgulos, sudarytos vien iš intravertų, ko gero, irgi ne išeitis. „Svarbiausia – rasti aukso vidurį, o tada stebėti, kaip viskas vyktų eksperimentinėje grupėje“, – siūlo tyrimo autorė.
