Ore kyburiuojantys kosminių laivų nusileidimo aparatai dažnai gali atrodyti it sustabdyti laike, mat pro išmetamąsias angas skleidžiamų dujų srautų ir karščio, taip pat bet kurio kito kybojimą užtikrinančio mechanizmo veikimo plika akimi dažnai neįžvelgsi.
Tačiau infraraudonųjų spindulių diapazone visa tai pamatyti – visai realu. Ne mažiau įspūdinga ir tai, jog toks aparatas savo skrydį kontroliuoja absoliučiai savarankiškai.
Birželio viduryje NASA bandymų metu nusileidimo aparatas ore autonomiškai kybodavo vidutiniškai nuo 7 iki 27 sekundžių. Aparatas geba savarankiškai pakilti, gana ilgai sklandyti, kontroliuoti savo poziciją, judėjimo kryptį, o po to sėkmingai nusileisti. NASA inžinierių sėkmę liudija ir šios žinutės pabaigoje įdėto vaizdo siužeto paskutinėmis sekundėmis girdimi džiaugsmingi šūksniai.
Jei regimosios spinduliuotės diapazone nusileidimo aparato bandymai, išskyrus šiokius tokius oro gūsius, atrodo gana taikiai, kur kas nuožmesnis vaizdelis atsiveria infraraudonųjų spindulių ruože: pasirodo, aparato išmetamosios tūtos švirkščia ne gaivų vėjelį, o galingą itin karštų dujų srautą.
NASA šį robotizuotą aparatą bando, kurdama naujos kartos kompaktiškus, universalius, autonominius nusileidimo aparatus, kurie tikriausiai tūps ant Mėnulio paviršiaus ar kitų beatmosferių dangaus kūnų, kur parašiutų naudoti neįmanoma.
Vaizdo siužete užfiksuoto bandymo metu aparatas pakilo į 2,4 metro aukštį ir ore išsilaikė ilgiau nei pusę minutės.
Saulius Žukauskas
