Pagrindinės priežastys
Visagine, kuris įsikūręs vos 6 kilometrai nuo buvusios Ignalinos atominės elektrinės, jau ne pirmas dešimtmetis susiklosčiusios savotiškos tradicijos. Jau vien dėlto, kad tai – daugiatautis miestas. 1974 metais pradėjus statyti Ignalinos atominę elektrinę, reikėjo įvairiausių specialistų, tad, kaip tais laikais buvo priimta, tie specialistai iš visų to meto Sovietų Sąjungos kampelių važiavo ir kūrėsi Visagine.
„Visagine daugelis „žolę“ rūko taip, kaip lietuviai alų geria“, – šmaikštavo Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuroras Genadijus Jefimovas, į teismą atidavęs ne vieno narkotikų platintojo bylą.
G. Jefimovas nusakė pagrindines, jo manymu, priežastis, dėl kurių Visagine gausu ir narkomanų, prekeivių kvaišalais.
Pirma, anot G. Jefimovo, nuo pat atominės elektrinės statybos pradžios Visagine įsikūrę nemažai išeivių iš pietinių buvusios Sovietų Sąjungos respublikų, kuriose „žolė“ nėra draudžiama ir netgi vartojama įvairių apeigų bei švenčių metu. Šių gyventojų ryšiai su gimtine iki šiol nenutrūkę, tad iš ten atkeliauja ir dalis kvaišalų. O jeigu vartoji pats, tai kaipgi su draugais ar kaimynais nepasidalinsi?
Antra, Visagine labai daug jaunimo – beveik tiek pat, kiek sudėjus Zarasus ir Uteną, o jaunam žmogui juk rūpi viską išbandyti ir dar pinigų užsidirbti. „Apie pasekmes niekas nesusimąsto“, – sako prokuroras.
Trečia, ėmus uždaryti atominę ir nebelikus darbo, kai kurie visaginiečiai grįžo į savo gimtines, o tuščiuose jų butuose įsikūrė nemažai čigonų šeimų. Pastarieji, kaip žinia, dirbti nelinkę, jiems prekyba narkotikais – pagrindinis verslas. O didžiausios „verslininkės“ – čigonų moterys, nes pagal nerašytas taisykles čigonų vyrams dirbti gėda.
„Tituluoti“ prekeiviai
Prieš porą metų, nebeapsikentę įžūliai ant kiekvieno kampo narkotikus platinančių ir apsiuosčiusių kvaišalų platintojų, vietos komisariato kriminalistai kartu su prokuratūros bei Kriminalinės policijos biuro pareigūnais surengė bendrą operaciją. Per trumpą laiką buvo sulaikyta net 12 narkotikų platintojų. Dažniausi kvaišalai, rasti pas sulaikytuosius – heroinas bei amfetaminas. Per kratas buvo aptikta ne tik narkotikų, bet ir šovinių, vogtų daiktų, kuriais narkomanai atsiskaitydavo už kvaišalus.
Tos operacijos metu ir įkliuvo 7 kartus jau teistas (taip pat ir už disponavimą bei prekybą narkotikais) vienas „tituluočiausių“ Visagino narkomanų ir kvaišalų platintojų – Gediminas Juodinis (43 m.). Jo automobilyje ir sodo namelyje, kur G. Juodinis su sugyventine gyveno, teisėsaugininkai aptiko apie 70 gramų metamfetamino ir apie 100 gramų heroino. Vėliau specialistai, ištyrę paimtus miltelius, nustatė gerokai mažesnius grynųjų narkotikų kiekius, tačiau ir šie kiekiai laikomi labai dideliais.
G. Juodinis iš karto prisipažino, kad pirko narkotikus Vilniuje, bet, girdi, iš nepažįstamo žmogaus ir tik sau, nes esąs narkomanas. Tačiau jo paminėta 15 000 litų suma, kurią jis sumokėjo už narkotikus, tik dar sykį patvirtino policijos surinktus duomenis, kad G. Juodinis kvaišalus ne tik vartoja, bet ir pardavinėja.
Kriminalistai jau turėjo surinkę pakankamai įrodymų, kad G. Juodinis mielai pardavinėja narkotikus atvykėliams iš kaimyninės Latvijos. Panaudoję nusikalstamos veikos imitacijos modelį, pareigūnai pasiuntė savo žmogų, neva pirkėją iš Latvijos, įsigyti narkotikų. Sodų bendrijoje, kur G. Juodinis gyveno, „klientą“ padėjo aptarnauti ir jo sugyventinė Oksana L. Pastaroji iš slėptuvės išėmė paketėlį su milteliais, o G. Juodinis „latviui“ atseikėjo dozę ir gavo 25 latus. Sandoris buvo nufilmuotas, tad porelei teko sėsti į teisiamųjų suolą.
Teisme G. Juodinis mušėsi į krūtinę, atseit vartojąs kvaišalus ir pirkęs juos tik sau – na, tik retsykiais pagelbėjęs kokiam nors vargetai. Na o įkalčiai liudijo ką kita. Taigi teismas jam skyrė gana griežtą bausmę – 12 metų laisvės atėmimo.
Oksana L. įkalinimo bausmės išvengė – jai tik metams buvo apribota laisvė.
Atvažinėja iš Latvijos
Visaginą puikiai pažįsta ir dažnai į jį apsipirkti atkeliauja narkomanai nuo Daugpilio – mat netoli, o ir kvaišalai, sako, geresni ir šiek tiek pigesni. „Matyt, apsimoka važiuoti, jei net su taksi atvyksta, nusiperka dozę, o bevažiuodami atgal automobilyje ją susileidžia“, – sako G. Jefimovas.
Visagino kriminalinės policijos viršininkas Saulius Klungis patvirtina, kad keletą kartų yra užregistruota ir atvykėlių iš kaimyninės Latvijos. „Tačiau tai nėra nuolatiniai kvaišalų pirkėjai, – sako S. Klungis. – Dažniausiai Visagine sukiojasi vietiniai ar iš aplinkinių kaimų”.
Visagino narkotikų prekeiviai beveik visi patys vartoja kvaišalus. „Retas atvejis, kad prekeivis pats nevartotų kvaišalų – kad ir kokiai hierarchijos grandžiai jis priklausytų, – sako S. Klungis. – Jei iš pradžių dar susilaiko, tai vis tiek ateina laikas, kai užlipa ant to paties grėblio“.
Teisėsaugininkai įsitikinę, kad ir tie, kurie organizuoja narkotikų prekybą, neapsieina be narkotikų. Tik jie pasirenka brangesnius, geresnės kokybės – dažniausiai kokainą. „Matyt, gyvenimas nuolatinėje įtampoje daro savo“, – konstatuoja pareigūnai.
Eiliniai narkotikų platintojai, pasak S. Klungio, Visagine stengiasi į save neatkreipti dėmesio nei drabužiais, nei gyvenimo būdu – tiesiog ištirpti minioje. Paprastai tokie platintojai įsikuria prastos reputacijos daugiabučiuose arba bendrabučiuose, kurių gyventojai – asocialūs, nesirūpinantys, ką veikia jų kaimynai.
Bandymai išsisukti
Teisėsaugininkai juokauja, kad narkotikų prekeivius galima suskirstyti į dvi rūšis. Vieni mušasi į krūtinę ir prisipažįsta esantys kalti, antri – visokiais būdais bando išsisukti ar net pasislėpti.
Labiausiai dantis užkalbėti sugeba narkotikų prekeivės čigonės. Anot vietos pareigūnų, prieš keletą metų jų mieste padaugėjus čigonų šeimų, heroiną į Visaginą dažnai pristato ir Vilniaus taboro gyventojai. Jie apsistoja pas vietos čigonus ir pardavinėja, o kai išparduoda, juos pakeičia kiti – su nauja partija kvaišalų. Taip jau priimta, kad narkotikus veža daugiavaikės čigonų moterys. Sugautos jos dangstosi mažais vaikais ir pasakoja nebūtas istorijas. „Viena narkotikų prekeivė, 7 vaikų motina, teisme atkakliai tvirtino, kad pardavinėjo ne heroiną, o citrinos rūgštį“, – neišsenkančias narkotikų prekeivių fantazijas prisiminė G. Jefimovas.
Svylant padams, kartais tokie narkomanai ir kvaišalų prekeiviai, ypač jeigu teismo laukia laisvėje, pasipusto padus. Sakoma, jog kvaišalų vežėjams nėra nei ribų, nei sienų, tačiau ir Lietuvos pareigūnams pastaraisiais metais daug lengviau tokius bėglius surasti ir susigrąžinti iš užsienio.
Štai prieš trejetą metų nuo teisėsaugos net į Kanadą pasprukęs visaginietis Dmitrijus Martinenka (32 m.) praeitų metų gruodžio pradžioje buvo pargabentas į Lietuvą.
Dar 2009 metais policija sulaikė D. Martinenką su įkalčiais – „darbo vietoje“, fasuojantį kvaišalus. Ikiteisminio tyrimo metu jis sakė, jog pats ėmęs intensyviai vartoti narkotikus, tad nusprendęs ieškoti, kur galėtų jų gauti. Vienas jo pažįstamas, pravardė Pankas, supažindino su narkotikų platintoju Romanu, o šis pasiūlė jam dirbti – platinti narkotines medžiagas. Atseit jeigu D. Martinenka imsiąs daugiau kaip po gramą heroino, tai jam parduosiąs po 150 litų, o jeigu mažiau – po 200 litų. Taigi D. Martinenka sako sutikęs platinti kvaišalus, nes labai reikėję narkotikų arba pinigų jiems įsigyti.
Savo uošvio garaže D. Martinenka įtaisė tikrą fasavimo laboratoriją. Dozes, priklausomai nuo jų stiprumo ir kiekio, D. Martinenka pardavinėdavo po 10–20 litų. Pastebėję neaiškią D. Martinenkos veiklą, budrūs kaimynai anoniminiu telefonu pranešė policijai. Kriminalistai, nurodytame garaže atlikę kratą, aptiko ne tik patį „laboratorijos vedėją“ D. Martinenką, bet ir nemažą kiekį psichotropinių medžiagų, fasavimo priemonių ir beveik 2000 litų, gautų už parduotus narkotikus.
Sausio viduryje už narkotikų platinimą D. Martinenka nuteistas 2 metams ir 2 mėnesiams laisvės atėmimo.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
