Kas jis – tiesiog narkotikų prekeivis, bandantis bet kokia kaina išsisukti, ar žmogus, vis atsiduriantis ne laiku ir ne vietoje?
Sučiupo rusą
Norint sužinoti, kaip A. Kornia įklimpo ir sėdo už grotų 9 metams, reikia grįžti keletą metų atgal.
2005 metais Rusijos Smolensko srities Federalinės saugumo tarnybos (FST) Tardymo skyriaus tyrėjai ėmė stebėti buvusį futbolininką, o šiaip jau verslininką Vladimirą Ovčinikovą (g. 1958 m.). Šis buvo pažįstamas su keliais lietuviais, vienu metu netgi turėjo bendrą džinsų ir kitokių rūbų siuvimo verslą. Vėliau bendraminčių interesų ratas, matyt, pavojingai išsiplėtė, kad tai parūpo Rusijos saugumo tarnybai.
Taigi tų pačių metų rugpjūčio 14-ąją V. Ovčinikovas, Maskvos–Minsko kelyje vairuodamas „Žigulių“ markės automobilį, buvo sustabdytas FST pareigūnų. Šie jau buvo nufilmavę, kaip jis ką tik Volokolamsko plente buvo susitikęs su vilkiko lietuviškais numeriais vairuotoju. Pastarasis įteikė V. Ovčinikovui įtartiną paketą.
Apžiūrėję V. Ovčinikovo „žiguliuką“, salone už užpakalinės sėdynės FST pareigūnai aptiko 505 tabletes, supakuotas į „4 permatomus bespalvius polietileno paketus užspaudžiamais kraštais ir sudėtus į 4 pakelius nuo užsienio gamintojų cigarečių“.
Vėliau ekspertai nustatė, jog tai sintetiniai narkotikai – ekstazis ir amfetaminas. Vienos tokios tabletės vertė Rusijoje – 550–600 rublių.
Lietuviškas pėdsakas
Ant cigarečių pakelių buvo aptikta pirštų atspaudų ir pora plaukų. Ekspertizė parodė, jog šie galėtų priklausyti asmenims, kurių kraujo grupė AB(IV) ir A(II). Pagal V. Ovčinikovo telefono išklotines buvo nustatyta, jog pastaruoju metu (taip pat ir perduodant kvaišalus) jis bendravo su lietuviu iš Šiaulių Albinu Selveniu (g. 1958 m.). Vėliau apklausiamas ir pats V. Ovčinikovas prisipažino, kad A. Selvenį pažįsta seniai – abu yra turėję bendrų rimtų verslo reikalų.
Tyrimo pradžioje V. Ovčinikovas bandė įtikinti teisėsaugininkus, jog iš vilkiko vairuotojo (o tai buvo kuršėniškis Vaidotas Ilekis) jis atseit gavęs ne narkotikus, o pinigus, kuriuos turėjęs perduoti Pskovo gyventojui Andrejui. Tačiau akivaizdus faktas – kvaišalai automobilyje – bei vėliau atliktas tyrimas atskleidė, koks bendras „verslas“ siejo V. Ovčinikovą su A. Selveniu. Kriminalistai išsiaiškino, kaip abudu „verslininkai“ telefonu tarėsi, kaip „pakrauti“ ir perduoti „trečiąjį variantą“ (taip vadinami sintetiniai narkotikai), „sijonus“ „megztinius“, „užuolaidas“ ir „striukes“ (iš tikrųjų tai – ekstazis ir amfetaminas).
2006 metų birželio pabaigoje Smolensko srities Smolensko rajono teismas V. Ovčinikovą nuteisė, o rusų FST pareigūnai turima informacija pasidalijo su Lietuvos teisėsauga.
Išdavė bendrininkai
Mūsiškiai teisėsaugininkai pirmiausiai už pakarpos griebė tolimųjų reisų vairuotoją V. Ilekį, perdavusį „siuntinuką“ V. Ovčinikovui. Vairuotojas dievagojosi, jog jokių narkotikų niekam nevežęs – girdi, vežęs tik vitaminus ar papildus sportininkams. Už tą paslaugą vietoj žadėtų 100 eurų jis tegavęs 80. Policijos tyrėjams V. Ilekis paaiškino, jog paketą įdavė ne A. Selvenis, o toks pažįstamas iš Šiaulių – A. Kornia.
Savo ruožtu A. Selvenis iš pradžių stengėsi A. Kornios, kurį pažįsta jau beveik 30 metų, neišduoti. Vis dėlto pamatęs, jog gali ilgam netekti laisvės, papasakojo, kas „užsakė muziką“. Anot A. Selvenio, būtent A. Kornia sugalvojo ir įtikino jį surizikuoti ir įkalbėti pažįstamą rusą verstis narkotikų platinimu. Būtent A. Kornia viskam ir dirigavęs: jis nurodinėjęs, ką telefonu sakyti jo senam pažįstamam V. Ovčinikovui, jis suradęs vairuotoją, kuris pervežtų „sijonus“, jis ir tuos pavadinimus kvaišalams sugalvojęs. Kai V. Ovčinikovas įkliuvo ir neperdavė pinigų už tuos „sijonus“ – 3000 eurų – vilniečiui Remigijui Daukšui (beje, geram A. Selvenio pažįstamam), kuris buvo jau pasikaustęs narkotikų biznyje ir dažnai verslo reikalais į važinėjo Rusiją, A. Kornia puolė į atlapus A. Selveniui – apkaltino, jog pastarasis su savo draugužiu rusu jį apmovę. Pareikalavo grąžinti 1500 eurų, kuriuos, girdi, sumokėjęs už kvaišalus. Išsigandęs A. Selvenis atidavė A. Korniai savo pinigus – 1500 litų. Tokia oficiali nusikaltimo versija.
Taip ir neprisipažįsta
Šiaulių apygardos teismas, remdamasis surinktais tos bylos įrodymais ir įkalčiais, pagrindiniu nelegalaus narkotikų platinimo organizatoriumi pripažino A. Kornią ir nuteisė jį, kaip minėta, kalėti 9 metus. A. Selveniui buvo paskirta tik 15 000 litų bauda. „Sijonus“ į Smolensko sritį nuvežęs V. Ilekis, kadangi teismas patikėjo, jog jis buvo tik žioplys, iš balos išlipo sausas. Bausmių nepakeitė nei Apeliacinis teismas, nei Aukščiausiasis Teismas.
A. Kornia niekada neprisipažino, kad tai jis organizavo narkotikų prekybą. Jis iki šiol tikina, kad tai esąs A. Selvenio ir kitų, tapusių tik liudytojais jo byloje, darbas. Jis pats, girdi, tik suradęs vairuotoją, kuris turėjęs nuvežti A. Selvenio įduotą paketą.
Ir dabar, atlikdamas bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, A. Kornia, beveik atmintinai išmokęs savo baudžiamąją bylą, randa „kabliukų“, kurie, anot jo, keliantys daugybę klausimų ir abejonių. „Pagal Konstitucijoje įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos principus, jeigu kyla abejonės, kurių negalima pašalinti, jos aiškinamos kaltinamojo naudai“, – demonstruoja savo žinias A. Kornia.
Nors visos teismų instancijos jo bylą jau yra išnagrinėjusios, šis nuteistasis visais įmanomais būdais siekia, kad įvyktų dar vienas teismo posėdis. „Apeliacinis, nors prašiau leisti dalyvauti, kad galėčiau pateikti dokumentus ir apsiginti, įvyko be manęs“, – sako A. Kornia.
Nuteistas be įrodymų?
– Su minėtu V. Ovčinikovu aš niekada nebendravau ir jo nesu matęs, – sakė „Akistatai“ A. Kornia. – Ilgą laiką Baltarusijoje lydėdavau vilkikus nuo Maskvos iki Bresto, Vokietijos, padėdavau muitinėje sutvarkyti dokumentus, todėl pažinojau daug vilkikų vairuotojų – tarp jų ir lietuvių. A. Selvenis paprašė surasti vairuotoją, kuris važinėja į Rusiją. Pažinojau tokį Vaidotą ir suvedžiau jį su A. Selveniu. Taigi mano problema ta, kad aš buvau tarpininkas tarp jų – ką jie abu tarėsi ar veikė, aš nežinau. Mano misija tuo ir baigėsi.
– Tačiau iš kur atsirado parodymai ir įrodymai? Ir jais remiantis buvote nuteistas kaip organizatorius...
– Tai va todėl aš ir noriu, kad man būtų suteikta teisė įrodyti dokumentais, jog aš čia niekuo dėtas.
– O kodėl iki šiol to nepadarėte? Juk jūsų skundas nagrinėtas net Aukščiausiajame Teisme.
– Niekas manęs neklausė ir niekam niekas nerūpėjo. Mano byloje yra dar vienas žmogus – R. Daukšas. Jis serga nepagydoma liga, turi leistis vaistus kas 4 valandas, tačiau tuo pat metu sugeba važinėti į Rusiją ir vežioti „prekę“. Kontrabanda tęsėsi iki 2006-ųjų, kai R. Daukšas buvo sugautas su kilogramu amfetamino. O narkotikus jis pristatinėjo tiems patiems užsakovams Rusijoje. Tačiau už tą kilogramą jis tegavo 2 su puse metų namų arešto! Ir dar. Toje iš Rusijos atsiųstoje byloje nėra mano pavardės. Yra A. Selvenio ir V. Ilekio – tik jiems pateikti kaltinimai.
– Tai kaip pats „atsiradote“ toje byloje?
– Aš jums aiškinu – nežinau. Nėra nei pirštų atspaudų, nei DNR, nefigūruoju telefonų išklotinėse. Prašiau nustatyti, kieno ten rasti piršto atspaudai, kieno plaukai, tačiau ekspertams nusipjauti – nenustatė. Tarp tų paketų buvo rastos trys laikraščio skiautės, ant kurių buvo kažkas lietuviškai užrašyta. Prašiau, kad padarytų rašysenos ekspertizę – galbūt tai nuves pas tuos, kurie pakrovė tuos narkotikus, – bet ir vėl nieko nepadarė. Iš Rusijos atsiųstuose dokumentuose yra tik A. Selvenio, V. Ilekio ir R. Daukšo pavardės. Tuo metu, kai į Lietuvą buvo atsiųsti dokumentai, R. Daukšas jau buvo uždarytas į Lukiškių tardymo izoliatorių už tą kilogramą amfetamino. O jis turėjo būti toje pačioje byloje.
– Turėjo būti teisiamas kartu su jumis?
– Ne, jis turėjo būti teisiamas vietoj manęs. Bet jis buvo „ištrauktas“, o aš – niekuo dėtas – nuteistas.
– Tai kaipgi be niekur nieko atsidūrėte teisiamųjų suole ir net buvote nuteistas?
– Atsidūriau, kai 2007 metais buvo apklaustas V. Ilekis. Telefoniniuose pokalbiuose yra paminėtas Sašos vardas – jį pritaikė man (rusiškas Aleksandro trumpinys – Saša, – aut. past.). Gal dėlto, kad buvau pažįstamas su A. Selveniu.
– Vis dėlto už narkotikų platinimą jau ir anksčiau buvote teistas...
– Taip, bet tai buvo pas tą garsiąją teisėją Pilitauskienę, kuri klastojo bylas ir po to buvo prezidentės išmesta iš darbo. Kai paprašiau, kad surastų dokumentus toje byloje, nes norėjau pateikti apeliaciją, niekas nieko nerado. Mane nuteisė, nes nebebuvo kur dėtis. Ir gavau tik baudą. Toji Pilitauskienė buvo sufabrikavusi duomenis, kad Rusijos Federacijos pareigūnai prašė pradėti baudžiamąjį persekiojimą prieš mane. Bet aš nemačiau jokių dokumentų.
– Na, nelabai suprantu, kaip vis be kaltės papuolate teisėsaugai į rankas, ir vis nuteisia...
– Pirmąjį kartą buvo taip. Draugas padavė man maišą ir sako: „Aš važiuoju baliavot, o tu nuvežk tą maišiuką tokiam mano draugui.“ Aš atvažiuoju į tą kiemą, o policija jau manęs laukia... Nufilmavo. Aš jiems sakau: „Va, yra adresas, kam turiu tą maišiuką perduoti, einam, sužinosit pirkėją“. Bet jie kažkodėl nenorėjo eiti. Ir atspaudų mano nerado ant tų narkotikų. O vėliau visi dokumentai kažkur dingo, dingo ir ekspertų išvados. Mane nuteisė už narkotikų laikymą. Jeigu aš platinčiau narkotikus, tai turėčiau pinigų ir būčiau turtingas. O dabar – man 50 metų, o aš nieko neturiu. Kuris narkotikų prekeivis yra vargšas?
– Tuomet jums buvo paskirta tik bauda. Priminkite, kiek narkotikų turėjote?
– Penkis šimtus tablečių. Gavau 2000 litų baudą, ją jau sumokėjau.
– Kelis kartus badavote... Į teismo salę jus nešte nešė... Ką tuo norėjote pasiekti?
– Tris kartus badavau, nes norėjau atkreipti dėmesį. O į teismo salę pareigūnai tyčia vilko – man tuo metu buvo paaštrėjusi stuburo išvarža ir aš negalėjau vaikščioti.
– Šiaip ar taip, juk žinote, kad tyrimas gali būti atnaujintas tik paaiškėjus naujoms bylai reikšmingoms aplinkybėms?
– Mane nuteisė užtai, kad neaišku kuriuo laiku neaišku kurioje vietoje ir neaišku iš ko įsigijau, o nenustatytoje vietoje – perdaviau... Neva prikalbinau žmogų padaryti nusikaltimą. Girdi, A. Selvenis buvo toks išsigandęs, kad darė tai, ką aš jam liepiau. Jis tikino net nežinantis, kas yra narkotikai. Beje, byloje yra daugybė neatitikimų. Pavyzdžiui, A. Selvenis matė mano rankose rausvos spalvos narkotikus, o ekspertai sako, jog jie buvo pilkos. Tai kuris daltonikas? Nagrinėjant mano bylą buvo pažeisti 7 konstituciniai straipsniai. Taigi – aš tenoriu vieno teismo posėdžio, kad įrodyčiau, jog esu nekaltas.
TIK FAKTAI:
2006 metais Remigijus Daukšas (g. 1964 m.) buvo sučiuptas nupirkęs kilogramą metamfetamino iš Vytauto Šileikio (g. 1970 m.). Tas kilogramas narkotikų rastas R. Daukšo automobilyje. Prieš tai policija jau kurį laiką abu vyrus sekė, klausėsi jųdviejų pokalbių. Už tokio labai didelio kvaišalų kiekio pardavimą ir įsigijimą tiek R. Daukšui, tiek V. Šileikiui grėsė iki 15 metų laisvės atėmimo. Vis dėlto Vilniaus apygardos teismas V. Šileikį išteisino visiškai, o R. Daukšui skyrė tik 2 metų laisvės apribojimą – be teismo ar Pataisos inspekcijos leidimo nekeisti gyvenamosios vietos. Dar konfiskuotas automobilis, kuriuo buvo vežami narkotikai.
1912 metų gruodį Vokietijos bendrovė „Merck“ padavė prašymą užpatentuoti jos chemiko Antono Kelišo susintetintą medžiagą, kurios cheminio pavadinimo santrumpa – MDMA.
Praėjus vos keletui metų nuo sukūrimo, MDMA buvo beveik pamirštas, juo kartkartėmis pasidomėdavo vienas kitas chemikas. Be kita ko, 1953–1954 metais šią medžiagą tyrinėjo JAV armija.
Nuo 1976 metų tuo metu dar legalia medžiaga MDMA pradėjo domėtis keletas JAV mokslininkų. Po metų kitų MDMA jau plito per naktinius klubus kaip psichikos stimuliavimo medžiaga. Devintojo dešimtmečio pradžioje MDMA, tuo metu imtas vadinti ekstaziu, tapo populiarus tarp JAV paauglių ir jaunimo. Šiandien tai viena iš 5 populiariausių narkotinių medžiagų.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ