6:15 val. ryto. Žadintuvas jau groja savo tradicinę melodiją. Mintyse lėtai skaičiuoju išmiegotas valandas – lygiai dvi su puse. Galva po kelionės vis dar tarsi slegiamas sūris, ant kurio tebestovi dvi tonas sveriantis akmuo.
Į trijų kvadratinių metrų kajutę pro užuolaidų plyšį skverbiasi akinanti Afrikos saulės šviesa, tačiau girdžiu griausmingai siautėjantį vėją. Bangos taip talžo laivą, kad kajutės langelis pilnai panyra po vandeniu. Pro jį akimirką pastebiu besisukiojantį pulkelį žuvų. Išnyra. Vėl panyra. Siūbuoju tarsi kas suptų mane milžiniškoj vaikiškoj lovelėj. Pro praskleistas užuolaidas kaskart vis bandau įžvelgti kažką naujo. Taip supuosi, kol pasigirsta laivo skambutis, primenantis apie pirmąjį kelionės nėrimo instruktažą.
„Good morning, Victoria“ – pabunda ir Diana, kartu su mūsų grupe keliaujanti nardytoja iš Vengrijos. Su fitneso instruktore kelionės metu gyvensime drauge. Šiuo metu Danijoje dirbanti vengrė nardo jau kone šešetą metų.
Raivydamiesi tingiai koja už kojos vienas po kito susirenkame į instruktažų kambarį (tai vėsiausia zona laive, todėl čia paprastai ilsimės ir per patį vidudienio karščių piką). Gurkšnodami kavą palaipsniui galutinai išsibudiname. Taip prasideda kiekvienas rytas nardymo safario laive.
Instruktažų kambaryje kaskart išklausome informaciją apie būsimus nėrimus. Dideliame ekrane matome detalius povandeninių vietovių grafinius vaizdus. Laivo nardymo instruktorius Mimo išsamiai išdėsto, kur mes panirsime, kokio gylio laikysimės, kuria kryptimi plauksime, kada apsisuksime, kur iškilsime. Taip pat įspėja apie povandenines sroves, bei informuoja apie kiekvieno rifo gyvūniją, kurią tikrai sutiksime.
Nardymo denyje kiekvienas susirenkame savo įrangą, apsitempiame neopreninius nardymo kostiumus, ant riešų užsisegame povandeninius kompiuterius (tai vienas svarbiausių nardymo įrankių, rodančių gylį, nėrimo laiką, panirimo bei kilimo greitį, vandens temperatūrą, oro kiekį balione, o kai kurie fiksuoja net ir kvėpavimo ritmą). Laivo įgulos padedami užsidedame sunkiasvores liemenes su deguonies balionais, kurių dėka turėsime kuo kvėpuoti po vandeniu maždaug valandą laiko. Svarbu nieko nepamiršti, antraip gali tekti nėrimo net nepradėti. Taip irgi pasitaiko.
Nardymo įrangą kiekvienas atsigabenome savo. Tik daug sveriančiais balionais su oru juose pasirūpina kelionės organizatoriai. Taip pat laive gauname ir panirimui reikalingus svorius iš švino.
Įsispyrę į plaukmenis bei užsidėję kaukes šokame į vandenį, prieš tai į burną įsidėję specialius kvėpavimo reguliatorius. Mat būnant po vandeniu kvėpuoti per nosį nebeturėsime galimybės.
Koralinis rifas – daug daugiau nei stebuklas
Panirus po vandeniu per vieną akimirką užplūsta milijonas skirtingų jausmų. Vandens mėlynumas, jo skaidrumas, beribė erdvė, nesvarumo būklė, absoliuti tyla, kvėpavimas per burną, ir tūkstantis kitų reiškinių staiga priverčia pamiršti apie viską pasaulyje, išskyrus tai, kad šiuo metu esame tik čia, po vandeniu.
Koralinis rifas, tarsi milžiniškas akvariumas, raibuliuoja nuo gausybės spalvų, skirtingų augalų ir įvairiausių gyvūnų. Čia gyvena šimtai ar net tūkstančiai rūšių gyvių: nuo smulkiausių vos įžiūrimų, trijų centimetrų ilgio žuvelių iki, ko gero, trimetrinių murenų. O kur dar jūros žvaigždės, aštuonkojai, krabai krabeliai, krevetės, jūrinės kriauklės ir kitokie organizmai.
Margaraštės žuvys it su prašmatniomis žvynuotomis suknėmis vikriai vizgina savo dailias uodegas. Jos tarsi nenumaldomai prašo dar ir dar būti fiksuojamos mūsų foto objektyvuose. Tiek skirtingų raštų, skoningų spalvų derinių, faktūrų, išraiškingų formų sunku būtų surasti bet kuriame raudono kilimo parade, Venecijos karnavale ar pačiame Rio de Ženeiro festivalyje.
Koraliniai rifai yra stulbinančio grožio gamtos darinys. Dėl tūkstančių spalvų ir atspalvių, raštų ir formų dažnai sunku susigaudyti, kur žuvis, o kur koralas. Tik itin judrus margaspalvių žvynuotųjų manevravimas išsklaido visas abejones. Kiekviena žuvis savo spalvomis ir forma idealiai prisitaikiusi prie atskiro koralo.
Koralų čia yra begalė rūšių, ir kiekviena jų visiškai kitokia. Vieni panašūs į darže augančius kopūstus, kiti - tarsi elnio ragai, treti yra grybų formos, dar kiti savo struktūra primena smegenis. Taip pat įspūdingai atrodo plokštieji koralai it didžiuliai skėčiai suformuojantys atskiras platformas.
Virš daugelio koralų šakų mikroskopiniais sparniukais plazda tūkstančiai smulkių oranžinių žuvelių. Tarsi būdamos ant didžiosios scenos jos nepaliaujamai demonstruoja sinchroniškai atliekamą savo šokį. Spragteliu pirštais, ir tūkstantis nykštukinių žuvyčių nedelsiant šokteli pusmetrį tolyn. Akimirka kita ir jos jau vėl sugrįžta į savo sceną. Spragteliu darkart, o jos ir vėl tą patį pakartoja. Užlieja begalinis jaudulys ne tik stebint šį reiškinį, bet jame ir dalyvaujant.
Srovė mus lengvai plukdo tolyn pagal rifo sieną. Netrukus sutinkam ir tarp koralų įsitaisiusią aštriadantę mureną. Iškišusi galvą iš uolos ši rifo gyventoja atrodo ypač grėsmingai. Ji nuolat išsižiojusi ir, demonstruodama savo plėšrūniškus nasrus, atidžiai stebi savo teritoriją. Juodoji ilgauodegė, tarsi vokiečių aviganis, pasiruošusi bet kurią akimirką pulti iš savo guolio, o jei dar pradėtų loti, tai Raudonosios jūros gelmėse akimirksniu sukiltų milžiniškas povandeninis tornadas.
Murena – agresyvus gyvūnas, tačiau elgiantis ypač atsargiai, yra galimybių ją net prisijaukinti. Jei pavyksta susidraugauti, ši žuvis iš vokiečių aviganio gali pavirsti ir į patį švelniausią kačiuką. Mums visgi pavyksta įgauti jos pasitikėjimą ir likusį nėrimo laiką plaukiojame jau su savo bičiule. Kone trijų metrų ilgio gražuolė vinguriuoja šalia iki paskutinės mūsų nėrimo minutės.
Rykliai – vieni baikščiausių povandeninių gyventojų
Kitos dienos rytą pirmąjį nėrimą suplanuojame iš zodiako tipo valties. Tai pripučiamas laivelis, kurio pagalba nuplaukiame iki reikiamos vietos, kad pradėti nėrimą, mat didžiuoju laivu artintis prie rifo yra gan rizikinga. Susikomplektavę visą įrangą, atsargiai sulipame į valtį. „Ten tikrai bus ryklių“,- dar instruktažo metu akcentavo Mimo.
Kol plaukiame iki vietos, galutinai susitikriname įrangą. Išbandau kvėpavimo reguliatoriaus veikimą ir atrandu, kad mano balionas vis dar neatsuktas. Laimei, kad tai pastebiu dar valtyje, tačiau yra tekę girdėti nemažai atvejų, kai naras į vandenį įšoka ir su neatsuktu balionu. Nardymo įrangos komplektacijoje tiek yra visko daug, kad pamiršti elementarius dalykus bent kartą pasitaiko kiekvienam. Gavę ženklą, vienu metu visi paneriame.
Palengva leidžiamės gilyn. Vanduo toks skaidrus, jog matomumas gali siekti maždaug iki penkiasdešimt metrų. Vis tik dugno čia nematyti. Intensyvėjantis vandens mėlynumas vaizduotėj kuria prarajos paveikslėlį. Akimirką išblaškyta minčių apie bedugnę staiga pradedu grimzti gilyn pernelyg sparčiai. Kompiuteris tuoj pat siunčia garsinį signalą apie tai ir aš nedelsiant suvaldau greitį 20-yje metrų.
Keliolikos narų grupė po vandeniu atrodo tarsi skraidytų ore. Vilkėdami specialią įrangą jie lyg kosmonautai sklando kažkur kosminėj erdvėj. Skirtumas tik tas, kad iš kiekvieno naro kvėpavimo reguliatoriaus į paviršių kyla iškvėpto oro burbulai. Aplink nieko nematyti, išskyrus rifą tolumoje. Ten mes plauksim iškart po to, kai aplankysim išsvajotus ryklius. Tiksliau tariant, tai jie mus aplankys.
Staiga pasigirsta nepertraukiamas signalas, siunčiamas vieno iš narų. Signalas labai aiškus, tačiau po vandeniu pernelyg sudėtinga suprasti, iš kurios pusės jis sklinda. Netrukus pastebiu vieną iš gidų, kviečiantį atkreipti dėmesį. Subedame žvilgsnius nurodyta kryptimi, kur čia pat iš gelmių mėlynės pamažu išryškėja siluetai. Tai jie.
Viena po kitos artinasi nenusakomus jausmus sukeliančios milžiniško dydžio žuvys. Absoliučiai neįmanoma net paskaičiuoti kiek jų gali būti, bet maždaug 15, o gal net visi 20 ar dar daugiau. Smalsuoliai atsargiai prisiartina kiek arčiau ir aš pradedu girdėti savo širdies plakimą. Atstumas jau beveik toks, jog galima stebėti jų žvilgsnius. Tai kūjagalviai rykliai. Įspūdinga rūšis. Unikalios formos galvą turinčių ryklių matomumo laukas siekia 360 laipsnių, mat jų akys yra galvos šonuose.
Judrieji gigantai maždaug trejetą minučių suka apžvalgos ratus šalia mūsų. Iš pažiūros grėsmingai nusiteikę smalsuoliai kūjagalviai neatrodo, jog būtų labai drąsūs. Vos tik kuris nors mūsų pabando pajudėti jų link, šie tuoj pat vingiuoja atgalios ar akimirksniu padidinę greitį tučtuojau šauna kuo toliau.
Akimirką nebepastebiu nei vieno naro. Kompiuteris „reikalauja“ iš 35 metrų pakilti aukščiau. Kylant sutinku dar vieną ryklį, kuris taipogi iškart sprunka vos tik įjungiu filmavimo kamerą. Baikšti žuvis nurūksta ir tuoj pat ištirpsta gilumoj.
Didžioji dauguma šių plėšriųjų žuvų narams yra visiškai neagresyvios, netgi itin drovaus temperamento. Rykliams neįdomūs narai, nes jie plaukia pernelyg lėtai, o be to ir įranga skleidžia bauginančiai neįprastus oro burbulų garsus. Iš tiesų, dauguma narų niekada nesusiduria su pavojingomis ryklių rūšimis.
Apsukę paskutinį ratą kūjarykliai visi iki vieno ištirpsta tolumoje. Adrenalino kupinas pasimatymas truko apie penkias minutes. Pamažu judame rifo link. Pakliūvame į povandeninę srovę, kuri lengvai mus neša pagal koralinę sieną. Penkiolika minučių grožimės rifo gyvenimu ir palengva iškylame.
Milžiniškas įspūdingo grožio povandeninis pasaulis su savo gyvenimu, dvasia, istorija, savo paslaptimis. Pasaulis, kurio vaizdą, ir patiriamus jausmus jame apibūdinti išties stinga žodžių. Stebėjome, jautėme, mėgavomės. Visa savo esybe skendėjome tylaus pasaulio ekstazėje. Kartą panardžius, neįmanoma atsispirti tokiam džiaugsmui. Tai neįkainojamų akimirkų patyrimas.
