Napalmas – viena baisiausių degių medžiagų. Kaip ir branduolinis ginklas, taip ir napalmas buvo sukurtas II pasaulinio karo metu. Kaip ir branduolinis ginklas, taip ir napalmas karo arenose pelnė labai prastą reputaciją.
Kodėl ne benzinas?
Benzine energijos yra labai daug. Paskaičiuokime. Sakykim, jūsų automobilis, nuvažiavęs 100 km, „suryja“ 7 litriukus benzino. Sveria jis, sakykim, 1 500 kg. Taigi turėdami tik puslitrinį butelį benzino jūs galite nuvažiuoti 7 kilometrus. Puslitrinis benzino butelis 1,5 tonos sveriančią geležies ir plastmasės krūvą, t. y. jūsų automobilį, nutemps gana toli. Tačiau jei jūs esate gamtoje ir norėdami iš šlapių malkų sukurti laužą šliūkštelėsite puslitrį benzino, o po to uždegsite, ugnies iš pradžių bus labai daug. Tiek, kad greičiausiai plaukus nusvilsite, nes benzinas pasklis labai plačiai. Bet tik trumpam. Viskas greitai baigsis, benzinas sudegs, didelei jūsų nuostabai, šlapios malkos kaip nenorėjo degti iki tol, taip ir toliau nenorės degti.
Kariškiai gerai žinojo benzino savybes ir karo metu jomis sėkmingai naudojosi, tačiau kaip padegamasis skystis benzinas ne visai tenkino jų poreikius. Primityviems dalykams, tokiems kaip Molotovo kokteilis, benzinas tiko, bet rimtesniems padegamiesiems veiksmams reikėjo ko nors rimtesnio – benzinas yra pernelyg lakus, tad išpurkštas iš liepsnosvaidžių išsiliedavo dideliame plote, vadinasi, greitai degdamas, sudegdavo per trumpą laiką.
Kariškiams reikėjo ko nors tokio, kas degtų kaip benzinas, bet kiek ilgiau, be to, prie objekto priliptų kaip degutas, neišsilietų dideliame plote. II pasaulinio karo metu, 1942–1943 m., Harvardo universitete toks dalykas buvo išrastas – tai buvo napalmas. Kalbant paprastai, viskas buvo labai elementaru: benzinas buvo sutirštintas pridėjus iki 11 proc. tirštiklio ir tapo klampia, lipnia medžiaga, degančia lėčiau nei grynas benzinas. Tada dar buvo pridėta priedų, padidinančių degimo temperatūrą (magnio ar net šarminių metalų) ir taip buvo gautas labai pavojingas degusis ginklas, kurį dėl 1980 m. JTO priimtos konvencijos buvo uždrausta naudoti prieš civilius gyventojus. Draudimas naudoti napalmą karo arenose realiai įsigaliojo 1983 metų pabaigoje, jį yra ratifikavusios 99 pasaulio šalys, tačiau tai napalmo iš ginkluotės arsenalo neišstūmė.
Graikinė ugnis
Karo istorija pasakoja, kad kažkada, labai seniai, lyg ir buvo kažkas panašaus į napalmą, vadinama graikine ugnimi. Graikinė ugnis – degančio skysčio ginklas, galintis deginti ir degti net būdamas sąlytyje su vandeniu. Pirmą kartą apie tai, kad graikai savo graikinę ugnį panaudojo prieš Kiniją, minima jau 917 m. raštuose. Bet manoma, kad graikinė ugnis buvo išrasta pora šimtų metų anksčiau. Yra versijų, kad pirmasis bandymas panaudoti graikinę ugnį buvo dar anksčiau – 190 m. prieš mūsų erą.
Deja, tiek graikinės ugnies sudėtis, tiek tikslus panaudojimo būdas buvo slepiami ir nėra žinomi iki šiol. Bet istorikai neatmeta versijos, kad tai galėjo būti kažkas panašaus į napalmą. Žinoma, kad savo ugnį graikai ugnį naudojo ne tik kaip bombas – katapultomis sviesdami sviedinius iš audinių, į kuriuos būdavo suvyniojamas indas su degiu skysčiu, bet ir sugebėjo ugnį iššvirkšti, t. y. turėjo kažką panašaus į liepsnosvaidį. Tokiais ginklais buvo ginkluoti graikų laivai.
Teigiama, kad napalmas ir atsirado iš graikinės ugnies, tačiau tame tiesos tikrai nėra, nes atsiradus parakui graikinės ugnies reikšmė sunyko ir XVI amžiaus pabaigoje šios ugnies išgavimo paslaptys buvo prarastos. Įvairiuose šaltiniuose yra aprašyta iš ko padaryti skystį, kad būtų gauta graikinė ugnis, tačiau realiai tie senoviniai aprašai nieko neduoda, nes medžiagos pavadinimas „taukai“ nereiškia, kad tikrai buvo naudojami „taukai“, kad tai nėra klaidingas įvardijimas, netaisyklingas vertimas į kitą kalbą.
Kita vertus, greičiausiai graikinės ugnies poveikis yra pervertinamas ir galbūt ji neturėjo tokios realios žudančios galios kaip napalmas, bet turėjo labai stiprų psichologinį poveikį. Tuo galima paaiškinti, kodėl graikinės ugnies paslaptingieji komponentai taip ir nebuvo surasti, nors ta linkme senovėje dirbo alchemikai, o vėliau – mokslininkai.
Tiesa, yra istorija apie prancūzą Diuprė, kuris 1758 m. neva atkapstė graikinės ugnies paslaptį ir pagamino ginklą, bet demonstravimo metu jūroje visa tai suveikė taip efektyviai, kad Prancūzijos karalius Liudvikas XV, išgąsdintas pražūtingo, laivą akimirksniu sudeginusio ginklo, supirko visus Diuprė tyrimų dokumentus ir juos sunaikino. Be abejo, ši istorija labiau panaši į legendą, nei į tikrą istoriją.
Kas viduje?
Taigi napalmas atsirado, atrodo, labai paprastai – buvo sutirštintas benzinas, be to, į jį pridėta priedų, dėl kurių padidėjo degimo temperatūra. Toks mišinys gerai prilimpa prie paviršių, net vertikalių, ir dega kur kas ilgiau, o degimo proceso temperatūra yra aukštesnė.
Iš pradžių amerikiečiai benziną sutirštino panaudodami kaučiuką. Tačiau natūralus kaučiukas buvo gaunamas iš Pietryčių Azijos salų plantacijose auginamų hevėjų (kaučiukmedžio) žievės, o II pasaulinio karo metais tiekimas iš tų teritorijų, kai JAV ir Japonija buvo priešingose barikadų pusėse, nebuvo logiškas pasirinkimas. Natūraliai hevėjos auga ir Pietų Amerikoje, Amazonės džiunglėse, bet tai – džiunglės. Todėl amerikiečiai kaučiukui surado pakaitalą – benziną sumaišė su nafteninės ir palmitino organinių rūgščių aliuminio druskomis, o mišinio pavadinimą „napalmas“ parinko labai paprastai – paėmė pirmuosius naudojamų organinių rūgščių skiemenis.
Sumaišius benziną su minėtomis riebių organinių rūgščių druskomis, kurios yra muilo konsistencijos, buvo gautas rusvos spalvos tirštas, lipnus, bet labai degus skystis. Be abejo, jis buvo panaudotas II pasaulinio karo arenose – tiek Japonijoje, tiek Europoje (Vokietijoje), tačiau to pirmojo napalmo reputacija dar nebuvo tokia prasta, kaip vėlesnių, kurie buvo sukurti po II pasaulinio karo.
Po II pasaulinio karo atsirado napalmas B, kurio sudėtis buvo visai kitokia: šį napalmą sudarė 21 proc. benzolo (šis bespalvis degus skysti kartais vadinamas benzenu), 46 proc. polistirolo ir 33 proc. benzino. Šis napalmas degė ne pusę minutės, kaip senasis, o 10 minučių, jo degimo temperatūra siekė 800–1 200 °C, jis prilipdavo prie odos, kitų paviršių – jo lengvai nenuvalysi. Degdamas šis napalmas išdegindavo didelius deguonies kiekius, todėl napalmo užtaisą įmetus į urvą, jame išgyventi, dėl karščio ir deguonies trūkumo, šansų nelikdavo.
Napalmas B visų pirma pelnė reputaciją kaip ginklas, kurį naudojant galima bet ką išrūkyti iš bet kur. Dėl šios priežasties jis buvo pradėtas naudoti JAV ir Vietnamo karo metu.
1965–1969 m. napalmą B JAV armijai gamino koncernas „Dow Chemical“. Protestai prieš Vietnamo karą, virto ir protestais prieš „Dow Chemical“, o napalmo reputacija buvo labai prasta ir su kiekvienomis naujienomis iš Vietnamo vis prastėjo.
Napalmu buvo užpildomos aviacinės bombos, artilerijos sviediniai, rankiniai ir mechanizuoti liepsnosvaidžiai. Vietnamo kare JAV turėjo specialius katerius su napalmo liepsnosvaidžiais, tad plaudami galėjo „išrūkyti “ viską, kas buvo pakrantėse.
Napalmu buvo galima efektyviai atakuoti apkasus ir bet kokias priedangas, tačiau šio ginklo sukelti sužalojimai buvo tokie baisūs, kad JTO teko priimti konvenciją dėl napalmo naudojimo tais atvejais, kai gali nukentėti taikūs gyventojai.
Napalmas B nebuvo paskutinė versija. Mišinys ir toliau buvo tobulinamas, taip atsirado savaime užsidegantis ir tradicinėmis priemonėmis neužgesinamas supernapalmas.
