Šių dienų moterys nėra paprastos protestų prieš diktatorius dalyvės, jos yra centrinės socialinių reformų dalyvės.
Vienas esminių stereotipų apie musulmonų šalis, paplitusių Vakaruose, yra moterų traktavimas: neva, jos nuolankios užguitos patelės, tylios ir menkos haremų gyventojos, atskirtos nuo viso pasaulio dėl savo menko vaidmens. Tačiau verta atkreipti dėmesį į moterų vaidmenį per Tunise ir Egipte vykusios protestus.
Abiejose šalyse moterys buvo priešingos nei jas vaizduoja Vakarų stereotipai: jos buvo įvykių priekyje, žiniasklaidos centre, aktyviai reiškėsi socialinių tinklų forumuose, o kai kurios net prisiėmė lyderių pozicijas. Egipte Tahriro aikštėje moterys savanorės, kai kurios net lydimos vaikų, palaikė protesto dalyvius – dalyvavo užtikrinant saugumą, pastogę ir tinkamą įvykių bei faktų viešinimą. Daugelis apžvalgininkų pabrėžė, kad, kai protestuotojai buvo provokuojami, moterys aktyviai pasisakė už taiką.
Kiti reporteriai pasakojo, kad moterys, įsiliejusios į protestuotojų gretas, buvo skirtingos: vienos pasirišo skareles ir apeliavo į religinį konservatizmą, tuo tarpu kitos laisvai bučiavo savo bičiulius ir traukė cigaretes vieną po kitos.
Egipto moterys nebuvo paprastos tvarkos palaikymo darbuotojos: jos organizavo, kūrė strategijas, skelbė faktus. Tinklaraštininkė Leila Zahra Mortada turėjo drąsos pranešti pasauliui apie įvykius Tahriro aikštėje. Akivaizdu: moterys keičiasi, o Viduriniųjų Rytų moterys keičiasi ypač radikaliai.
Daugiausiai įtakos tokiems pokyčiams turėjo išsilavinimas: ankščiau tik elito dukterys turėjo galimybę gauti universitetinį išsilavinimą,šiandien daugiau nei pusė Egipto universitetų studentų – moterys. Jos naudojasi valdžia taip, kaip jų prosenelės net negalėjo svajoti: pavyzdžiui, Sanaa el Seif publikavo ypač drąsius straipsnius, nepaisydama valdžios draudimų nutraukti žurnalistinę veiklą.
Vakarams vertėtų prisiminti savo istorinę patirtį, kad, leidus moteriai gauti išsilavinimą, sekė masinis kultūrinis poslinkis. Socialinės žiniasklaidos prigimtis taip pat padėjo moterims tapti lyderėmis protesto akcijose, kad ir kaip joms sunku jaustis tvirtai hierarhinėje organizacinėje struktūroje.
Kai kalbama apie sceną, dėmesio centrą ir atstovavimą, moterys dažnai vengia vadovavimo,bet socialinė žiniasklaida pakeitė supratimą apie tai, ką reiškia lyderystė. Socialinis tinklas „Facebook“ – tai tarsi moterų supratimo apie dalyvavimą socialinėje realybėje pamėgdžiojimas, kai bendravimas su žmonėmis yra toks pats svarbus, kaip ir individualus dominavimas ir kontrolė.
Dabar tu gali būti galinga lydere socialiniame tinkle „Facebook“, tiesiog sukurdama „mūsų“ grupę. Arba gali išlikti tokia pati, kaip ir kiekvienas savo asmeniniame „Facebook“ puslapyje, nepabrėždama savo dominavimo arba autoriteto. „Facebook“struktūra padeda sukurti tai, ko daugeliui įstaigų nepavyko: suteikia galimybę moterims sukurti galingą „mes“ ir užimti lyderių pozicijas, siekiant laisvės ir teisingumo visame pasaulyje.
Žinoma, „Facebook“ negali sumažinti protestų kilimo rizikos,bet išsilavinusios moterys gali istoriškai nutraukti smurtą Viduriniuose Rytuose, dalyvaudamos laisvės judėjimuose ir propaguodamos idėją, kad negailestingumo taisyklių taikymo laikotarpiui laikas baigtis.
Tuo metu, kai Prancūzijoje 1789 metais prasidėjo sukilimas, Mary Wollstonecraft sukūrė manifestą moterų išsilavinimui. Po to išprususios Amerikos moterys padėjo kovoti dėl vergovės panaikinimo, buvo pradėta svarstyti dėl rinkimų teisės suteikimo moterims. Kai 1960 metais buvo pasakyta, kad „moterų pozicija judėjimuose yra prasta“, prasidėjo antroji feminizmo banga – judėjimas, paremtas naujais moterų įgūdžiais ir senais nusivylimais.
Kiekvieną kartą, kai tik moterys laimi mūšį už laisvę, joms tenka nuolat ginti savo teises. O kadangi feminizmas yra logiškas demokratijos reiškinys, Viduriniųjų Rytų despotai patenka į situaciją, kurioje beveik nebeįmanoma priversti „pažadintas“ moteris nustoti kovoti už jų pačių ir bendruomenių, kurioms jos priklauso, laisvę.
Naomi Wolf – politinė aktyvistė arba socialinė kritikė, kurios paskutinė knyga „Duokite man laisvę: vadovėlis revoliucionieriams“.
