Krizės prispausti degtinės fabrikai skaičiuoja nuostolius, o naminės naminės platintojai turtėja.
Kada paskutinį kartą matėte girtuoklius, kurių visur pilna, parduotuvėje perkant degtinę ir cigaretes? Ir nepamatysite, nes naminę degtinę bei kontrabandines cigaretes šie piliečiai perka „pas bobutes“. „Akistata“ pasekė girtuoklius ir išsiaiškino, kas, kaip ir po kiek prekiauja šiomis draudžiamomis prekėmis.
Pragėręs viską, geria toliau
Eilinės vasaros dienos pavakarys Šiauliuose. Draugystės prospekte pėdinu prie parduotuvės „Norfa“, kurios kiemo pakrašty, seniai pastebėjau, valkatos, „tankistai“ (šiukšlių konteinerių kapstytojai), benamiai bei girtuokliai pavertę savo „štabu“ – susibūrimo ir poilsio vieta. Nuojauta neapgavo – pamėgtoje vietoje susėdę ant betoninės tvorelės krašto saulėje kaitinasi keli apšepėliai.
Dirbant žurnalistu, su jais tenka nuolat bendrauti. Tad susiradęs pažįstamą veidą – nenuspėjamo amžiaus pilietį – mosteliu jam prieiti. Esu su juo bendravęs dėl benamių žmogžudystės, nuolat matau jį mieste besirausiantį po šiukšlių konteinerius, bet nežinau net vardo. O jo biografija – banali ir standartinė: pragėrė darbą šeimą, namus, vidutinės klasės piliečio statusą. Žodžiu, pragėrė viską. Ir toliau geria.
„Tankistui“ pasiūlau sandorį – už porą litų pirkčiau informaciją apie metalinės džiovyklos iš gretimo daugiabučio kiemo vagystę. Nors „tankistas“ apie nusikaltimą nė velnio nežino, bet litų taip nori, kad net laižo nuo pagirių sukepusias lūpas. Tad ima skiesti visokias nesąmones. Išklausęs nieko nevertus niekalus, vyrui į saują įspraudžiu 3 litus ir pasitraukęs į pašalį, jį stebiu.
Vedlys atvedė pas pardavėją
„Tankistas“ spinduliuoja iš laimės manydamas, jog lengvai apgavo mane, „lochą“ – už nieko vertas žinias uždirbo išgerti. Bičiuliams kažką burbtelėjęs, vyras nuskuba Vytauto gatve. Kaip tik to ir reikėjo! Truputį atsilikęs, kad „auka“ manęs nepastebėtų, imu sekti.
Naminės degtinės pardavėjų, matyt, netrūksta – paeiname labai trumpai, vos šimtą kitą metrų. Prie bibliotekos vyras pasuka į daugiabučio kiemą. „Tankistas“ taip skuba „pataisyti sveikatą“, jog skuodžia nesidairydamas, tad jį prisiveju per kelis metrus.
Matau, kad eidamas prie vidurinės laiptinės vyras apžiūri langą pirmajame aukšte. Šilta, todėl laiptinės durys atviros. Tačiau neabejoju, kad girtuoklis šių durų spynos kodą prisimena geriau už savo gimimo datą.
Laiptinėje prigludęs prie sienos, kad sekamasis manęs nematytų, įdėmiai klausausi. Vyras mygteli durų skambutį ne bet kaip, o pagal aiškiai sutartą signalą – du trumpus ir vieną ilgą. Bute prie durų kažkas prišlepsi ir ilgokai stebi svečią per durų akutę, kol ryžtasi atrakinti spynas.
„Labas, Vida! Man šiandien – du šimtus!“ – žengdamas į vidų pareiškia atėjūnas ir dingsta bute.
Žinau, kad „tankistas“ neužsibus, tad išbėgęs sustoju prie namo kampo. Ir tikrai, po kelių minučių jis išeina. Atrodo, kad tai visiškai kitas žmogus – palaimingai šypsosi, suglebęs, akys apsiblaususios.
Girtas žmogus – plepus
Apsimetęs, kad ėjau gatve į tą pačią pusę, meluoju, kad susitikome netyčia: „O, matau pas Vidą buvai. Keista, kad ji tau įpylė. Nes mes rytą su draugu pas ją buvome, tai naminukės nepardavė, sakė neturinti, jau pabaigusi. Einam, pavaišinsiu alumi!“
Apsalęs nuo šiandien aplankiusios sėkmės, girtuoklis visai praranda budrumą. „Kaip Vida gali neturėti, jei ant virtuvės lango kabo maišelis! – trūkteli pečiais pašnekovas. – Tai ženklas, kad Vida naminės turi. Ech, man pas ją patinka. Servisas geras.“
Nuo ką tik išgertos stiklinės „tankistas“ girtėja tiesiog akyse. Tai puiku, nes girtas žmogus yra plepus. Kol pėdiname į parduotuvę, girtuoklis pasakoja neprašomas.
„Cigaretes boba žadėjo branginti, bet kol cukrus nebrangsta, bent naminukės kaina, ačiūdie, laikosi. 100 gramų – litas. Vida labai maloni, paprastai kartu su šimtgramiu visada duoda užkandos – žiaubrelę duonos.“
Taip, dėl rinkos ir klientų tenka kovoti ne tik fabrikams ir prekybos centrams, bet net ir naminės prekeiviams. Iš pašnekovo sužinau, kad kai buvo suaktyvėjusi konkurentė iš gretimo kvartalo, Vida klientus sulaikė surengusi akciją: „Perki 100 gramų – gauni cigaretę“.
Griežtos konspiracijos taisyklės
Vida su vyru jau nebe pirmi metai prekiauja namine degtine ir kontrabandinėmis cigaretėmis. Pas Vidą – kaip „Rotary“ klube: nauji nariai priimami tik kai senas patikimas klientas naują atveda ir rekomenduoja, už jį laiduoja. Naujokui pirmiausia paaiškinamos konspiracijos taisyklės. Pas kiekvieną „bobutę“ jos kitokios.
Nesvarbu, pirkti svaigalų ar rūkalų, Vida klientus įsileidžia tik nuo septintos ryto iki devintos vakaro. Darbo pradžią išduoda ant lango rankenos pakabinti du maišeliai. Vienas jų, raudonas, reiškia, kad yra degtinės. Antrasis, mėlynas – prekiaujama cigaretėmis. Šimtas gramų dvokiančios naminukės – litas. Pakelis rusiškų cigarečių „Saint George“ – 3,50 lito. Prie buto durų privalu prieiti tik po vieną, skambinti sutartu slaptu signalu, antraip durys neatsivers. Jei policijos reidas, užeiti draudžiama – ant palangės pastatoma raudona vazelė.
Visą butelį naminės perka vos vienas kitas, kai būna siųstas kompanijos. Tačiau dauguma nieko neišsineša. Sukrapštę litą ar du, skuba pas prekiautoją „pataisyti sveikatos“, kuri alkoholikams nuolat prasta. Tad absoliuti dauguma klientų stiklinę užsiverčia čia pat Vidos buto prieangyje ir išėję pėdina ieškoti draugų bei kito lito kitam kartui – už kelių valandų.
Kaimynai žino, bet nesikiša
„Ar žinote, kad jūsų name prekiaujama namine degtine?“ – klausinėjau šio daugiabučio gyventojų.
Žino, kaip nežinos. Visi iki paskutinio. Žino net vaikai, kuriems tai – puiki laukinio kapitalizmo mokykla. Kaimynai piktinasi, yra skundę policijai, bet Vida su vyru prekiauja toliau.
Žmonės žino, kad patys sutuoktiniai bute „samagono“ neverda, nes kaimynai tikrai netoleruotų raugo smarvės. Vida, vardan santarvės su kaimynais, nuolatiniams klientams prigrasinusi name bei kieme šiukštu nevogti, nešiukšlinti, nesišlapinti. Naminę degtinę, kaip ir iš Kaliningrado atplukdytas kontrabandines cigaretes, iš tiekėjų į namus atveža Vidos vyras, dirbantis vairuotoju. Atsiveža rankinėje dažnai ir ne po daug. Vidurdienį, kai klientų mažiausia, Vida prisiduria netoli esančioje kirpykloje darydama manikiūrą. Pogrindinė prekyba sutuoktiniams milijonų turtų nesukrovė, bet skursti netenka – 3 kambarių butas suremontuotas, įdėti plastikiniai langai.
Buvo, kas iš kaimynų bandė Vidą skųsti policijai, tačiau pamatė, jog teisėsauga jos neperauklėja – Vida atkakliai prekiauja toliau.
Policininkai įsibrauna tik jėga
„Nesąmonė, kad policininkai toleruoja ar net dangsto naminės degtinės pardavėjus, – truputį pyktelėjęs, kad iš žurnalisto neišgavo Vidos adreso, paaiškino rajoną aptarnaujančios Centro policijos nuovados viršininkas Eugenijus Takuševičius. – Už naminės degtinės pardavinėjimą numatyta baudžiamoji atsakomybė, todėl pardavėjai, patys matote, labai saugosi. Jie policininkų į butą neįsileidžia, todėl tenka gudrauti – prišokti, kai išeina eilinis klientas. Tačiau prekeivos miklūs, mėgina užremti duris. Kartą vienai mūsų policininkei tarpduryje net sulaužė koją. Kol tas prekeiva grumiasi su policininkais prie durų, jo žmona, pasitaiko, spėja naminukę išpilti į unitazą. O po to pasklinda nepagrįsti gandai, jog pareigūnai ima kyšius ir „bobutes“ dangsto.“
Pareigūnas pasakojo, kad vien šiemet vien jų Centro nuovada nubaudė 30 piliečių už naminės degtinės laikymą, o 7 prekeivoms iškeltos baudžiamosios bylos.
Kadangi mane pas Vidą atvedusio girtuoklio fotografuoti dėl suprantamų priežasčių negalėjau, pasiėmęs fotoaparatą susiradau tinkamą stebėjimo vietą.
Pirkėjai užsibūna vos minutę
Labai greitai buvau priblokštas Vidos apyvartos masto. Baigiantis dienai, į laiptinę vyrai pradėjo traukti kas 10–20 minučių. Savaitgaliais bei švenčių dienomis, sako, klientų būna gerokai daugiau. Vidos pirkėjus atskirti nuo namo gyventojų lengva iš specifinių veidų ir drabužių. Be to, įėję į laiptinę, alkoholikai užsibūna vos minutėlę. Supratau, kad Vida „tebevykdo akciją“ – ne vienas atėjūnas išlindo kažką žiaumodamas.
Nemaloniai nustebino, kad toli gražu ne visi prekeivos klientai – alkoholikai išpurtusiais veidais. Maždaug penktadalis – padoriai atrodantys, tikriausiai šeimas turintys vyrai. Maždaug pusė klientų jauni – iki 30–40 metų amžiaus.
Pagal teisėtai parduodamo alkoholio kiekį vienam gyventojui Lietuva jau lenkia ir Europos Sąjungos vidurkį, ir visas mūsų kaimynes, net Rusiją. Kiek dar naminės degtinės išverda pogrindiniai fabrikėliai, kiek miestuose ar kaimuose yra nelegalių jos prekybos taškų bei klientų, nežino niekas. Policija kasmet suranda keliasdešimt slaptų naminės degtinės varyklų, už prekybą namine nubaudžia kelis tūkstančius piliečių. Bet teisėsauga nepajėgia išnaikinti pogrindinio verslo, užtvenkti naminės degtinės upių, kurios pralaužia bet kokias užtvankas.
Petras Ivanauskas
