Viską - nuo vizų iki nakvynių vietų - organizavomės patys. Labai nustebino malonus bendravimas elektroniniais laiškais su paslaugas turistams teikiančiomis Namibijos kompanijomis ar privačiais asmenimis. Jų paslaugumas bei svetingumas ir atvykus neatrodė dirbtinis. Vienur buvome sutikti su šaltu alumi, kitur radome malonių staigmenėlių kambariuose ir visur sulaukdavome pasiūlymų bei patarimų, kad parsivežtume pačius geriausius įspūdžius. Vieni šeimininkai net laikėsi principo priimti nakvynei tik vienus svečius, nors kiti kambariai ir liktų tušti. Tai tik dėl to, kad galėtų sutelkti visą dėmesį, dalydamiesi tuo, ką turi.
Daugiausiai rūpesčių kėlė lėktuvo bilietai. Dėl prasidėjusių bėdų su “FlyLAL” bendrove teko ne kartą keisti skrydžių datas ir bilietus, kol galiausiai, likus porai savaičių iki numatytos kelionės, buvome priversti susitaikyti su nuostoliais ir pasirinkti kitą skrydžių bendrovę. Kelias iki Namibijos pailgėjo, bet nesklandumus kompensavo sėkmingos atostogos.
Į gepardų vakarienę
Vasaris ten - vasaros pabaiga, ir jau prasideda lietingasis sezonas. Tad turistų nedaug. Anot vietinių, jų daugiausiai būna rugpjūtį, kai Europoje įprastas atostogų metas, ir, žinoma, Kalėdų laikotarpiu.
Po dešimties valandų skrydžio iš Londono pasiekėme Namibijos sostinę Vindhuką. Mus pasitiko beveik 40 laipsnių karštis. Sėdome į vos metų senumo visureigį “Nissan Navarra”, kurio nuoma atsiėjo per tūkstantį eurų, ir patraukėme dar piečiau.
Pirmoji stotelė - už beveik 600 kilometrų. Skubėjome suspėti į gepardų vakarienę, apie kurią iš anksto žinojome iš nakvynės vietos šeimininko. Jis laiko keletą gepardų ir keistų, į šerną panašių žvėrių - karpuočių. Ne tik iš arti matėme žalią mėsą ryjančius gepardus, bet ir juos glostėme. Laisvėje gyvenantys gepardai, kurių Namibijoje yra daugiausiai pasaulyje, pridaro daug žalos vietos ūkininkams, todėl leidžiama šiuos plėšrūnus paimti savotiškon nelaisvėn.
Alavijų miškas - nacionalinis paminklas
Kelionės nuovargį pirmąjį vakarą išblaškė ne tik sutikti žvėrys. Vos už trijų kilometrų plytėjo tikra gamtos išdaiga, o gal ir milžinų darbas. Didelėje teritorijoje stūksojo tarsi kažkieno sukrautos akmenų krūvos, primenančios bokštus ir figūras.
Ta vieta pavadinta milžinų žaidimų aikštele, kurioje neapleidžia jausmas kadaise čia buvus galingos jėgos.
Saulei leidžiantis, išėjome į netoliese esantį mišką, kur auga dvišakiai alavijai - vieni įdomiausių ir būdingiausių karštosios ir sausosios Namibijos dalies medžių. Vietiniai vadina jį strėlinių medžiu (quiver tree), mat bušmėnai iš jo kietos, bet lanksčios žievės gamindavosi strėlines. Šie alavijai paprastai auga pavieniui. O mes apsistojome šalia natūralaus jų miško, kurio medžiams 200-300 metų. Jis paskelbtas nacionaliniu paminklu ir saugomas valstybės. Be to, jis pavaizduotas ant pusės vietos dolerio monetos.
Iki 9 metrų uolėtoje žemėje užaugančius alavijus ne veltui mėgsta fotografuoti keliautojai, nes tikrai įspūdinga, kai besileidžianti saulė nurausvina jų šviesius kamienus ir išryškina siluetus.
Gilusis kanjonas ir aukštosios kopos
Namibijos pietuose yra ilgiausios Namibijos upės kanjonas, kurio gylis - 550 m, o ilgis - 85 km. Fišo upės kanjonas - antrasis pagal dydį pasaulyje po Arizonos Didžiojo. Iš viršaus upės vingiai atrodo tarsi milžiniška gyvatė. Sena bušmėnų legenda ir pasakoja apie didžiulę gyvatę, kuri, šliauždama žeme, išrėžė upės slėnį. Manoma, kad jis susiformavo maždaug prieš 500 mln. metų. Kanjono dugne trykšta karštosios versmės, kurių temperatūra siekia net 60 laipsnių. Ant dideliu karščiu alsuojančio kanjono skardžio jautėmės labai maži.
Ir apskritai šioje šalyje visada jautiesi mažas. Kitą dieną nuvykome į aukščiausias pasaulyje kopas, kai kurios jų siekia 300 metrų. Kelias puikus, įvažiavus į teritoriją, apie 60 kilometrų driekiasi kopos. Sossusvlei Namibo dykumoje - viena įspūdingiausių vietų, fotografų rojus. Smėlio kopos apdovanojo daugybe įspūdžių saulei tekant. Krito šešėliai, ryškėjo kopų ir vėjo suformuotų bangų kontūrai, keitėsi oranžiniai smėlynų atspalviai, žydrėjo dangus. Ant kopos keteros apėmė begalybės ir laisvės jausmas. Rytą smėlis dar buvo vėsus užkopti ir pasigėrėti jomis, sugulusiomis viena už kitos toliau, nei akis užmato. Apsuptos kopų baltavo molio plynės, savotiškos lomos. Pasirodo, jose kartą per dešimtmetį, kai dangus apdovanoja lietumi, būna vandens. Viena pavadinta Mirties loma: juodos negyvos akacijos suskeldėjusio balto molio plynėje, apsuptos ryškių oranžinių smėlynų, o virš viso to - žydras dangus. Tik tiek, bet vaizdas prikaustantis.
Miestai vaiduokliai
Namibijoje išvystyta kasybos pramonė. Šalis garsėja geriausios kokybės deimantų gavyba, kurią daugiausia valdo užsienio kompanijos. Pietvakarių Namibijos teritorija palei Atlantą, kur įsikūrusios deimantų kasyklos, griežtai saugoma. Tačiau vieną jų Elizabet Bėjuje gali aplankyti ir turistai. Specialiam leidimui asmens duomenis reikėjo pateikti prieš savaitę. Atvykę ir išvykdami turėjome pereiti patikros postą, kur kasdien taip pat tikrinami ir darbininkai, autobusais atvežami iš Liuderico. Šis miestas su vokiškos architektūros pastatais - didžiausias šiame regione. Jame - beveik 30 tūkst. gyventojų. Uostamiestis labai vėjuotas ir vėsus - mūsų viešnagės metu buvo apie 20 laipsnių. Vietiniai čia galvas dengia megztomis kepurėmis, vaikšto susigūžę, saugodamiesi pustomo smėlio. Prie Liuderico dažnai užpustomi asfaltuoti keliai, todėl pakelėse stovėjo smėlį pasirengusi nuvalyti technika.
Į Liudericą važiavome pamatyti ne tik veikiančios deimantų kasyklos, bet labiausiai, ko gero, miestų vaiduoklių - Kolmanskopo ir Elizabet Bėjaus. 1908 metais šiose teritorijose buvo rastas pirmasis deimantas ir prasidėjo deimantų karštinė. Žmonės laimės ieškoti patraukė į Namibo dykumą, vieną seniausių pasaulyje.
O viskas prasidėjo XX a. pirmame dešimtmetyje, kai darbininkai, prižiūrėję naujai nutiestą geležinkelį, smėlyje rado gražų akmenį. Tai buvo deimantas. Rasti deimantų nebuvo sunku - toks turtingas jų buvo tos vietos smėlis. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo rasta per 5 mln. karatų (1 tona) šių brangakmenių. Tada ir suklestėjo Kolmanskopas - mieste veikė kazino, kėglinė, gimnastikos salė, mokykla, kepykla, mėsinė, ligoninė, turėjusi rentgeno aparatą, pirmąjį visoje Pietų Afrikoje. Trečiajame XX a. dešimtmetyje miestas turėjo viską, kas Europoje geriausia, madingiausia, naujausia. Kasyboje ir mieste buvo naudojama elektra, veikė ledo gamykla, iš ten kas rytą kiekviena šeima gaudavo po ledo bloką maistui išlaikyti. Kadangi trūko gėlo vandens, jis buvo plukdomas laivais net iš Keiptauno. Nemokamai kiekvienas dienai gaudavo 20 litrų. Tačiau šiais patogumais naudojosi mieste gyvenę vokiečiai, kurių rankose buvo deimantų verslas. Dirbo juodaodžiai, kurie po sunkios dienos buvo uždaromi į patalpas su siaurais gultais, o išleidžiami iš jų tik ryte.
Kai deimantai jau buvo išrankioti, miestą apleido gyventojai - paskutinis jį paliko 1956 metais. Po 30 metų vietovė buvo pritaikyta turizmui. Kadaise gyvavusiame mieste dykumoje dabar karaliauja vėjas ir smėlis. Net kelių aukštų vilos pripustytos, jose vaikščioti jau pavojinga.
Už maždaug 30 km nuo Kolmanskopo yra ir kitas vaiduoklis - Elizabet Bėjus, tačiau toje pačioje teritorijoje vėl kasami deimantai ir stovi moderni jų gavybos įranga. Kad rastų iki dviejų karatų deimantų (karatas - 0,2 g), ja perfiltruojama 10 tonų smėlio.
Margarita Gaubytė,
Tomas Gaubys
