Kairiajame Nemuno krante, už aštuonių kilometrų nuo Druskininkų, ant kalno boluoja vėlyvojo baroko perlas – Liškiavos architektūrinis ansamblis.
Nuostabų baroko ansamblį gausiai lanko turistai iš Lietuvos ir viso pasaulio. Ansamblio puošmena – Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia.
Tarp kalnų pasislėpusi Liškiava
Liškiava– senas mielas dzūkų miestelis, įsikūręs kairiajame Nemuno krante. Keliaujant iš Druskininkų į rytus, už devynių kilometrų jums kelią pastos didingas kalnas. Istorikų ir archeologų duomenimis, šioje vietovėje žmonės gyveno dar akmens amžiuje.
Buvusio vienuolyno celėje šiandien stovi patogios lovos su minkštais čiužiniais (Gimtasis kraštas nuotr.)
Kasinėjant kalną rasta daug brūkšniuotosios ir grublėtosios keramikos šukių, kaulinių darbo įrankių ir papuošalų. Pirmykštės bendruomenės gyvenvietėse čia buvo įsikūrusi senovės baltų gentis – jotvingiai. Šiandien daugybę turistų vilioja pagrindinės Liškiavos vertybės – archeologinis paveldas ir architektūros paminklai – bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas, varpinė ir koplytstulpis.
Dominikonų fundatoriaus valia
Prieš 310 metų Liškiavoje gyvenęs šio ansamblio fundatorius Jurgis Kosyla su žmona Kristina 1697 m. balandžio 22 d. testamente visus Liškiavos turtus užrašė vienuoliams dominikonams.
Užrašė su sąlyga, kad jie, atvykę iš Seinų į Liškiavą, pastatytų Švenčiausiosios Trejybės garbei skirtą bažnyčią bei vienuolyną ir jame apsigyventų. Dominikonai fundatoriaus valią įgyvendino ir šis puikus ansamblis išliko iki mūsų dienų.
Tačiau jeigu ne klebonas kanauninkas Valius Zubavičius, tiek ir tematytume šiandien šias grožybes. Jo pastangomis
ir rūpesčiu 1990–1997 m. bažnyčia restauruota ir prikelta naujam gyvenimui.
Bažnyčios laidojimo rūsiuose atviruose karstuose yra išlikę vienuolių dominikonų palaikai, įrengta liturginio paveldo ekspozicija, kurią gali apžiūrėti ne tik garbūs svečiai, bet visi istorija bei bažnytinio meno kūriniais besidomintys žmonės. Mat viešoji įstaiga Liškiavos kultūros centras įgyvendina projektą „Liškiavos vienuolyno ansamblio sutvarkymas ir pritaikymas turizmui“.
Jeigu norite atšvęsti vestuves ar jubiliejų, vienuolyno durys atviros. Čia jums padengs stalą, surengs ekskursiją po vienuolyną ir apnakvindins buvusiose dominikonų vienuolių celėse, pro kurių langus atsiveria nuostabi Nemuno juosta.
Vienuolynas nebeatsikūrė
Šį vėlyvojo baroko statinį puošia italų tapytos freskos, septyni baroko ir rokoko stilių altoriai, seni autentiški suolai su dominikonų intarsijomis ir XVIII–XIX a. sakralinės tematikos paveikslai. Dominikonai šiame vienuolynegyveno neilgai, nuo 1699-ųjų iki 1813 metų.
Tuometinė civilinė valdžia neleido priimti į vienuolyną naujokų, tad negalėdamas atsinaujinti jis sunyko. 1813 m. mirus paskutiniam Liškiavos vienuoliui, vyskupas savo dekretu visus vienuolyno pastatus su bažnyčia perdavė administruoti parapijai. Dominikonų vienuolynas Liškiavoje taip ir neatsikūrė, tačiau jo dvasią galima justi iki šiol.
Atviros durys lankytojams
Liškiavos bažnyčia – vėlyvojo baroko šedevras su rokoko sti liaus altoriais. (Gimtasis kraštas nuotr.)
Po Pirmojo pasaulinio karo Liškiavos vienuolyno pastate veikė valsčiaus centras, paštas, parduotuvės ir kelios kitos įstaigos. 1939 m. buvo įkurta Turizmo stotis. Čia iš užsienio atvykdavo turistinės grupės po 40–50 žmonių.
Jų apgyvendinimu, maitinimu rūpinosi parapijos klebonas. 1941 m. vienuolyno pastatus nacionalizavo sovietų valdžia. Po karo trisdešimt metų čia veikė Liškiavos mokykla, nuo 1977m. šiuose pastatuose įsikūrė siuvimo įmonė „Lelija“.
Ši įmonė tvarkė, remontavo pastatus, uždengė naujai stogus ir apsaugojo architektūros ansamblį nuo visiško sunykimo. 1998 m. Vyriausybės sprendimu Alytaus apskrities viršininko administracijai pavesta įsteigti viešąją įstaigą Liškiavos kultūros centrą, kuris vykdytų kultūrinę, švietėjišką, turistinę veiklą.
Šios įstaigos steigėjai yra Alytaus apskrities viršininko administracija ir Vilkaviškio vyskupija.
Jums pasiseks, jeigu po vienuolyną lydės ir jo istoriją pasakos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius.
Kai jo nebūna, iniciatyvos imasi jaunas zakristijonas Povilas. Jo mėgstamiausias – šv.Baltramiejaus paveikslas.
Liškiavos bažnyčiai šį paveikslą prieš šimtmetį nutapė Antanas Žmuidzinavičius. Tuomet bažnyčią lankė Antanas Baranauskas. Dailininkas Šv.Baltramiejų tapyti ėmėsi parapijiečių prašymu. Tuo kūrybos laikotarpiu jį buvo užvaldęs romantizmas.
A.Žmuidzinavičius priklauso dailininkams, kurių kūryba persmelkta liaudies tradicijų, folkloro. Jo kūrinių kalba labai paprasta, paprastos ir meninės išraiškos priemonės. Todėl jo tapytas šv.Baltramiejus taip traukia paprastus žmones. Zakristijonas Povilas pataria ilgiau stabtelėti prie italų meistrų nutapyto nukryžiuotojo portreto ir Šv.Marijos paveikslo, kuriam yra per 300 metų.
Vėlyvojo Baroko šedevras
Vienuoliai dominikonai buvo pamokslininkai. Pasaulį jie įsivaizdavo kaip mėlyną gaublį su Viešpati es šunimi (Martyno Vidzbelio nuotr.)
1699 m. Liškiavoje įsikūrė dominikonai ir 1704–1714 m. pastatė mūrinę Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią,
kuri sudaro kompleksą su vienuolynu. Tai vėlyvojo baroko šedevras su rokoko sti liaus altoriais. Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis suplanuotas asimetriškai. Pusiau uždaras vienuolyno kiemas ir sodas buvo įjungti į apželdintas parko terasas Nemuno pakrantėje.
1814 m. vienuolyno statiniai atiteko parapijai. 1836–1849 m. vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas prasikaltusiems kunigams (demeritams). XX a. penktame dešimtmetyje čia įsikūrė Liškiavos septynmetė mokykla. 1990 m. vienuolyno stati niai grąžinti Bažnyčiai.
Iš viso buvusio ansamblio išliko vienuolių gyvenamasis namas, svirnas ir bažnyčia. 1990 m. Liškiavos klebonu paskirtas kunigas Valius Zubavičiaus. Jo pastangomis per septynerius metus bažnyčia ir vienuolyno pastatai restauruoti . Dalis pastatų perduota viešajai įstaigai Liškiavos kultūros centrui, kuris organizuoja seminarus, konferencijas ir kitus renginius.
Tomas Zabulis
