„Jei kiekvienas darytų tai, ką nori, būtų baisiai didelė laimė ant Žemės paviršiaus“, - šypsodamasi sako dainininkė Eglė Sirvydytė.
Kurti ji pradėjo iš Kuršėnų atvykusi studijuoti į Vilnių. Muzika, kurią dainuodavo, pritardama gitara, tuo metu buvo artimiausia bardų kūrybai. Šiais metais Eglė Vilniaus universitete baigia psichologijos studijas, o į sceną išeina jau su grupe - muzikantais, kurie jos stipriam, sodriam balsui suteikia naujų spalvų, rašo „Respublika“.
Grupės atliekama muzika supina džiazą, folką, akustines improvizacijas. „Viskas keičiasi, - teigia Eglė - vienintelis nekintantis dalykas esu aš, mano balsas“.
Pusiausvyrą sugrąžina buitis
- Prieš metus subūrei grupę, jau koncertavote keliuose festivaliuose, ir ne tik Lietuvoje. Pati kuri dainas. Ar lieka erdvės kitokiai veiklai?
- Man be galo gera muzikoje. Kuriu, atlieku, kalbu apie muziką, domiuosi ja. Natūraliai įsitraukiau į šią aplinką, joje gyvenu. Įdomių sričių yra daug, bet joms šiuo metu tiesiog nelieka laiko.
- Kaip įsivaizduoji savo ateitį? Ar visada dainuosi?
- Nežinau, sunku, perdėm drąsu įvardyti. Gal po dešimties metų dirbsiu savanore tolimiausiame pasaulio kampe, gal auginsiu daržoves paupy. (Šypsosi.)
- Ką tau reiškia namų erdvė? Ar ji sutampa su kūrybine?
- Tai labai asmeniška erdvė, skirta man ir artimiems žmonėms. Namų tvarkymas, sukimasis buityje grąžina man pusiausvyrą, o vėlyvas vakaras namuose yra mano kūrybos metas. Tik gaila, kad gyvenu bute. Ne taip paprasta naktimis kurti, kai tenka saugoti aplinkinių miegą.
Kurti kartu - gera
- Praėjusį pavasarį subūrei grupę. Kas pasikeitė?
- Esu labiau kolektyvo žmogus nei vienišė, todėl man groti su grupe yra esminis potyris. Man labiau patinka jaustis „viena kažkelintąja“ tarp bendraminčių, o ne vienetu. (Šypsosi.) Tuomet ateina pilnatvė.
- Bendra kūryba padeda tobulėti?
- Taip, nes taip augama. Aišku, ne viskas prasideda iškart susitikus. Su grupe „susigrojimas“ atėjo pamažu, iš tikro kartu kurti pradėjome maždaug prieš tris mėnesius. Tai didelis atradimo, bendro mokymosi džiaugsmas - kartu ieškoti naujų išraiškos priemonių, naujo skambesio.
Vos atvykus į Vilnių nepavyko to atrasti, tik dabar jaučiu ateinant savo norų išsipildymą. Kiekvienas iš mūsų turi savo vaidmenį, kurį turi atlikti, tačiau bendrumo jausmas scenoje atveria naujus kelius. Tik veikiant kartu atsiranda sinergija.
- Vasarą su grupe koncertavai Škotijoje, festivalyje „Bladnoch Blues & Folk Festival“. Kokius įspūdžius parsivežėte?
- Škotijoje festivalių kultūra formuotis pradėjo daug anksčiau nei Lietuvoje, škotai jų organizuoja daugiau ir mažesnių. Festivalis, kuriame grojome, buvo išties nedidelis. Buvo be galo įdomu pabendrauti su kitais ten koncertavusiais atlikėjais ir grupėmis. Keliavome dėl muzikos, tačiau ne mažiau sužavėjo Škotijos gamta: ten daug erdvės, atšiaurus gamtovaizdis. Norėčiau grįžti į mažą miestelį, kuriame buvome labai šiltai sutikti. Būtų smagu ir daugiau dalyvauti užsienio festivaliuose.
Idėjos ateina iš aukščiau
- Ko tau, kaip muzikantei, šiandien labiausiai trūksta Lietuvoje?
- Pas mus sunku - maža leidybos rinka. Be to, jaučiame, kad kultūra nėra tarp valstybės prioritetų. Mane stebina, kad atėjus sunkmečiui kūrėjai ne remiami, o dar labiau spaudžiami. Kultūrą suvokiu ne kaip abstraktą, o kaip teatrą, muziką, dailę ir žmones, kurie suteikia gyvasties visuomenei. Tačiau viskas nėra taip blogai, kai esi sąžiningas pats su savimi. Svarbu nepasiduoti tuštybei ir daryti tai, kuo tiki.
- Galbūt kas nors ateityje mokysis iš tavęs...
- Galbūt, jei sukursiu ką nors tikrai vertingo. Manau, kad muzikantui-kūrėjui idėjos ateina „iš aukščiau“. Esame laidininkai, kurie perteikia kūrybinės energijos produktą. Todėl tobulėjame nuolat ieškodami naujų išraiškos priemonių, mokydamiesi ir kurdami kartu. Be to, klausytojas turi didžiulį pasirinkimą, todėl ir norisi, kad būtų vis geriau, žinoti vis daugiau. Nors neseniai tėtis citavo teisingus žodžius: jeigu pasaulyje visi žmonės viską žinotų, būtų tyla.
- Ar kas galėtų pakeisti muziką?
- Nekyla minčių pasitraukti iš muzikos. Kad taip nuspręsčiau, turėtų nutikti kas nors ypatingo arba atsirasti kažkas dar svarbesnio. Kol kas to neįsivaizduoju.
Kiekvienas sukurtas kokiam nors darbui žemėje. Nėra prastesnių ar geresnių. Džiaugsmas ateina, kai darai tai, ko labiausiai trokšti, svarbiausia - kad veikloje būtų kūrybos elementas. Tik mūsų sistema nepalanki: esam priversti neįsiklausyti į save ir pasiduodame, darome tai, ką „privalome daryti“, ko „reikalauja rinka“ ar yra „didžiausi pinigai“. Bet ne pinigai svarbiausia. O galop juk mes patys nustatome kainas ir vertes.
Ina Ūsaitė
