Simonas Wiesanthalis, kuris išgarsėjo kova už tiesą, iš tikrųjų pagavo mažiau karo nusikaltėlių nei kad pats teigė. Be to, jis sufabrikavo ir didžiąją dalį savo Holokausto metų biografijos, savo knygoje „Medžiojant velnią“ rašo Guy Waltersas, kuris tyrinėjo šios asmenybės gyvenimą.
Septintajame dešimtmetyje S. Wiesenthalis tapo žinomas kaip nacių medžiotojas. Vos ne „sekuliariu šventuoju“ paskelbtas veikėjas buvo 4 kartus nominuotas Nobelio taikos premijai, gavo dešimtis aukščiausių viso pasaulio valstybių apdovanojimų. Buvo teigiama, kad S. Wiesenthaliui iš viso pavyko sumedžioti 1,1 tūkst. nacių. S. Wiesenthalis ypač prisimenamas dėl pastangų, kurias jis dėjo siekdamas sumedžioti vieną žiauriausių karo nusikaltėlių Adolfą Eichmaną.
Tačiau dabar paaiškėjo, kad S. Wiesenthalis buvo melagis ir gana prastas. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki savo mirties 2005 metais jis nuolatos melavo apie tariamą A. Eichmano medžioklę bei kitų nacių persekiojimus. Jis taip pat išsigalvojo daug nebūtų faktų apie savo gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metais ir melavo apie savo akademinę karjerą. Kaip rašo „The Times“, dabar galima abejoti beveik viskuo, ką S. Wiesenthalis kada nors rašė ar kalbėjo.
G. Waltersas teigia, kad atskleisdamas tiesą apie S. Wiesenthalį jis jokiu būdu nesiekia kompromituoti šio žmogaus ar stoti į vieną gretą su holokausto neigėjais ir antisemitais. Autorius teigia manąs, kad nemaža dalimi savo išsigalvojimų S. Wiesenthalis tiesiog siekė gero. Juk tuo metu pasaulio vyriausybės itin vangiai medžiojo laisvėje esančius nacius, nors tą galėjo padaryti itin lengvai.
S. Wiesenthalis gimę 1908 metais Bučače, Galicijoje, kuri tuomet priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, o dabar yra Ukrainos dalis. Po Pirmojo pasaulinio karo Bučačas nuolat keitė savo šeimininką – čia karaliavo tai lenkai, tai ukrainiečiai, tai sovietai. 1920 metais 11 metų S. Wiesenthalį užpuolė kardu ginkluotas ukrainietis, kuris iki kaulo perkirto jo dešiniąją šlaunį. S. Wiesenthalis vėliau teigė, kad šis užpuolimas buvo įrodymas, kad „nematomos jėgos“ siekia jį apsaugoti nuo smurtinės mirties, nes jam yra skirtas aukštesnis tikslas.
Būdamas 19 metų, S. Wiesenthalis įstojo į Čekijos Technikos universitetą, kuriame studijavo architektūrą. Studijos jam sekėsi ne itin gerai. Nors daugumoje biografijų, tarp jų ir S. Wiesenthalio centro išleistoje, rašoma, kad žymusis nacių medžiotojas baigė studijas, tačiau tiesa yra kitokia – studijų Prahoje jis nebaigė. Kai kuriose biografijos teigiama, kad S. Wiesenthalis architekto-inžinieriaus diplomą gavo Lvovo politechnikos institute, tačiau Lvovo valstybiniuose archyvuose nėra jokių pėdsakų, kad S. Wiesenthalis būtų ten studijavęs, o jo vardas neįtrauktas ir į tarpukario lenkų architektų ir statybininkų sąrašus.
Panašių netikslumų galima rasti ir jo Antrojo pasaulinio karo laikų biografijoje. Jis buvo Lvove, kai miestą 1941 metais užėmė naciai. S. Wiesenthalis teigė, kad jis ir jo draugas Grossas liepos 6 dieną, sekmadienį, apie 16 valandą buvo suimti.
Nuvesti į kalėjimą, draugai kieme buvo pastatyti į eilę, kurioje jau stovėjo apie 40 žydų. Ukrainiečių policininkai esą pradėjo šaudyti eilėje stovinčiuosius į nugarą. Artėjo S. Wiesenthalio eilė, tačiau jo gyvybę esą išgelbėjo bažnyčios varpai, kviečiantys į vakarines pamaldas. Netikėtai policininkai sustabdė egzekuciją ir nuėjo melstis. Išlikę gyvi žydai buvo nuvesti į kameras, kur, kaip teigia pats S. Wiesenthalis, jis užmigo. Jį pažadino Ukrainos atsargos policijoje tarnavęs draugas, kuris liepė S. Wiesenthaliui ir jo draugui Grossui apsimesti Rusijos šnipais. Tuomet jo laukė brutali apklausa, per kurią S. Wiesenthalis neteko dviejų dantų. Tačiau abu draugai esą buvo paleisti išvalę komendanto kabinetą.
G. Waltersas teigia, kad ši sensacinga istorija, kuri esą tik dar labiau turėjo įrodyti S. Wiesenthaliui skirtą dieviškąją misiją, veikiausiai taip pat tėra melas. Aišku tai, kad ukrainiečiai ankstyvą 1941 metų liepą tikrai vykdė žydų pogromus. Tačiau tuomet buvo pertrauka ir pogromai neatsinaujino iki liepos 25 dienos. Po karo S. Wiesenthalis JAV pareigūnams, tiriantiems karo nusikaltimus, teigė, kad buvo suimtas liepos 13 dieną ir sugebėjo pabėgti sumokėjęs kyšį. Vėliau jis jau ėmė teigti, kad suimtas buvo liepos 6 dieną, nes ši data įtilpo į tą laikotarpį, kai buvo vykdomi pogromai.
Metų pabaigoje S. Wiesenthalis atsidūrė už Lvovo buvusioje Janovskos koncentracijos stovykloje. Jam buvo duota užduotis nacių ženklais išdažyti sovietinius lokomotyvus. Ten jis esą susipažino su dirbtuvių vyriausiuoju inspektoriumi Adolfu Kohlrautzu, kuris buvo slaptas antinacis. 1943 metų balandžio 20 dieną S. Wiesenthaliui esą vėl turėjo būti įvykdyta egzekucija. SS jį bei dar kelis žydus panūdo nušauti minėdama 54 Adolfo Hitlerio gimtadienį. Žydai tyliai nukeliavo prie iškastos smėlio duobės, kurioje jau gulėjo keli lavonai. Aukoms buvo liepta nusirengti ir žygiuoti vora prie duobės krašto, kur jie turėjo būti nušauti.
Tačiau šūvius netikėtai nutraukė švilpimas ir šūkis „Wiesenthali!“. SS narys Kolleris pribėgo prie S. Wiesenthalio ir liepė jam sekti paskui. „Aš svirduliavau tarsi girtas. Kolleris dukart sudavė man per veidą ir grąžino atgal į žemę“ - prisiminė S. Wiesenthalis. Vėliau esą paaiškėjo, kad A. Kohlrautzas tikino stovyklos komendantą palikti S. Wiesenthalį gyvą, kad šis nupieštų plakatą su svastika ir žodžiais „Mes dėkojame savo fiureriui“.
1943 metų spalio 2 dieną, kaip teigia S. Wiesenthalis, A. Kohlrautzas jį perspėjo, kad stovykla ir visi jos kaliniai netrukus bus likviduoti. Vokiečiai davė jam ir jo draugui pasus, kad šie apsilankytų raštinės reikmenų parduotuvėje, esančioje mieste. Kalinius lydėjo ukrainiečiai apsauginiai, tačiau belaisviai pabėgo pro galines parduotuvės duris, kai tuo tarpu apsauginiai laukė prie priekinių.
Tačiau G. Waltersas rašo, kad ir čia S. Wiesenthalis išgalvojo savo stebuklingą išsigelbėjimą. Jokių liudininkų nėra. S. Wiesenthalis teigia, kad A. Kohlrautzas 1945 metų balandį žuvo mūšyje dėl Berlyno. Tačiau savo biografui S. Wiesenthalis taip pat teigė, kad A. Kohlrautzas 1944 metais žuvo Rusijos fronte. Galiausiai 1954 metais priesaikoje, duotoje liudijant apie karo metų persekiojimus, jis apskritai neminėjo šios istorijos. Tiek šiame dokumente, tiek 1945 metais amerikiečiams jis kalbėjo apie A. Kohlrautzą, tačiau nė žodeliu neužsiminė, kad šis vyras išgelbėjo jam gyvybę.
Šiuo atveju tampa beveik neįmanoma nustatyti tikrąją įvykių seka. Itin daug klausimų kyla dėl jo veiklos nuo 1943 metų spalio iki 1944 metų vidurio. Egzistuoja bent 4 visiškai skirtingos įvykių versijos. Kai kas, tarp jų ir buvęs Austrijos kancleris Bruno Kreisky, aštuntajame dešimtmetyje kaltino S. Wiesenthalį bendradarbiavus su Gestapu. H. Kreiskio kaltinimai rėmėsi kai kuriais nepatikimais Lenkijos ir Sovietų Sąjungos vyriausybių dokumentais. S. Wiesenthalis padavė buvusį Austrijos kanclerį į teismą ir jį laimėjo.
Kad ir kokia būtų tiesa, 1944 metais S. Wiesenthalis buvo netoli Vroclavo esančioje Gross-Roseno stovykloje. Savo biografei Hellai Pick jis teigė, kad jis basas buvo verčiamas dirbti stovyklos akmenų skaldykloje ir netrukus suprato, kad kiekvieną dieną jo darbo komanda, kurią iš pat pradžių sudarė 100 žmonių, sumažėja vienu asmeniu. „Mano žudikas buvo už manęs pasiruošęs sukniužinti mano galvą akmeniu. Aš apsisukau ir nustebęs vyras išmetė akmenį. Aš ėmiau bėgti. Rėkiau“ - teigė S. Wiesenthalis.
Greita reakcija ir šauksmas veikiausiai išgelbėjo S. Wiesenthalio gyvybę, nes tuomet stovykloje vyko patikra (pats S. Wiesenthalis manė, kad tai Raudonojo kryžiaus vizitacija) ir jis buvo nuvestas į pirmosios pagalbos būstinę. Jo kojos pirštas buvo nupjautas be nuskausminamųjų, o du vyrai jį laikė prispaudę. Kitą dieną medikai jam esą išpjovę gangreną.
Tačiau galima suabejoti ir šia S. Wiesenthalio istorija. Visų pirma ši istorija nepateikiama jokiuose kituose memuaruose, o be to, jei Raudonasis kryžius iš tikro vizitavo Gross-Roseną, tai SS būtų laikinai sustabdžiusi visas egzekucijas, nes egzekucijų dienomis Raudonajam kryžiui nebuvo leidžiama lankytis stovyklose. Galiausiai ne itin patikimai skamba medicininės pasekmės.
Netrukus po to, kaip pasakoja S. Wiesenthalis, jis sugebėjo pėsčias nueiti 170 mylių į Chemnicą, nes Gross-Roseno stovykla buvo evakuota. Gangrenuojančia pėda nueiti tokį atstumą atrodytų yra tikras pragaras. Vietoje bato S. Wiesenthalis esą pėdą apmovė odine įmova, pritvirtinta viela. Pasiremti jis teturėjo šluotkotį. Iš 6 tūkst. kalinių Chemnicą pasiekė tik 4,8 tūkst. Su savo užkrėsta pėda S. Wiesenthalis buvo itin laimingas patekęs tarp išgyvenusiųjų kelionę.
Iš Chemnico kaliniai buvo persiųsti į Mauthauzeno koncentracijos stovyklą netoli Austrijos Linco miesto. S. Wiesenthalis ten atvyko žvarbią 1945 metų vasario 15 dienos naktį. Savo knygoje „Žmogžudžiai tarp mūsų“, jis pasakoja, kaip paskutines 4 mylias į kalną jis įveikė susikibęs rankomis su kitu kaliniu, princu Radziwillu. Pastangos esą pareikalavo daug jėgų ir vyrai nugriuvo į sniegą. SS narys esą paleido šūvį, kuris pataikė tarp dviejų kalinių. Kadnagi kaliniai nepakilo, jie buvo palikti mirti šaltyje. Kai sunkvežimiai atvyko surinkti mirusiųjų lavonų, sąmonę praradęs S. Wiesenthalis ir jo kolega buvo taip sušalę, kad buvo palaikyti lavonais ir įmesti į sunkvežimį kartu su negyvėliais. Tačiau krematoriume dirbę asmenys esą suprato, kad šie žmonės yra gyvi. S. Wiesenthalis buvo pakištas po šaltu dušu ir vėliau nusiųstas į VI bloką - „mirties bloką“ mirtinai sergantiems belaisviams.
1961 metais S. Wiesenthalis davė interviu Yad Vashemo archyvui ir teigė, kad tuomet infekcija jau buvo išplitusi iš pėdos ir pasiekusi kelią. Mirties bloke jis išgulėjo 3 mėnesius ir tuomet karas jau baigėsi. Per silpnas, kad atsikeltų iš lovos, jis teigia išgyvenęs suvartodamas vos 200 kalorijų per dieną. Kartais jis esą dar gaudavo šiek tiek duonos ir dešrelės, kurias atnešdavo jo draugas lenkas.
Mauthauzenas buvo išlaisvintas 1945 metų gegužės 5 dieną. Nepaisant to, kad svėrė vos 45 kilogramus, S. Wiesenthalis vargais negalais išėjo pasveikinti amerikiečių tankų. „Aš nežinau, kaip sugebėjau atsikelti ir paeiti“ - kalbėjo S. Wiesenthalis. Tačiau tuomet jo užkrėsta koja jau turėjo būti arba pagydyta antibiotokais per paskutiniuosius 3 mėnesius, arba amputuota. Amputacijos tikrai nebuvo, o gydymas antibiotikais nebuvo dažna praktika nacių koncentracijos stovyklose, kuriose kaliniais buvo ne itin rūpinamasi. Atrodo, kad eilinį kartą įvyko stebuklas.
S. Wiesenthalis atsigavo taip greitai, kad verta suabejoti, ar jis iš tikro sirgo taip kaip pats skelbė. Vos po 20 dienų nuo stovyklos išlaisvinimo jis parašė laišką JAV stovyklos vadovui ir paklausė, ar negalėtų prisidėti prie karo nusikaltimus tiriančių amerikiečių. Teigdamas, kad buvo 13 koncentracijos stovyklų (iš tikro buvo ne daugiau kaip 6), jis pateikė sąrašą su 91 pavardėmis, kurių savininkai esą sukėlė nepakeliamas kančias.
Remiantis dauguma liudijimų, S. Wiesenthalis klausė, ar jam galima prisijungti prie karo nusikaltimus tiriančių amerikiečių, tačiau jo prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad jis neisjaučia gerai. Po to, kai priaugo šiek tiek svorio, S. Wiesenthalis buvo priskirtas kapitonui, su kuriuo, kaip teigia pats nacių medžiotojas, jis sumedžiojo pirmą skalpą, SS apsauginį Schmidtą. „Ateinančiomis savaitėmis buvo daug kitų. Nereikėjo ieškoti toli. Beveik kliuvome už jų“ - teigė S. Wiesenthalis.
Savo gyvenimo apraše, sudarytame po karo, S. Wiesenthalis nemini savo darbo amerikiečiams, tačiau teigia buvęs Žydų centrinio komiteto JAV okupuotoje zonoje Lince viceprimininku. Jo užduotis buvo sudaryti išgyvenusiųjų sąrašus, kad kiti išgyvenusieji galėtų lengviau susirasti dingusius savo giminaičius.
Mažiausiai metus po karo kita S. Wiesenthalio užduotis buvo lobizmas žydų labui. Jis tapo Paryžiuje veikusios Tarptautinės Koncentracijos stovyklos organizacijos prezidentu.
1947 metais S. Wiesenthalis suformavo jį išgarsinusią organizaciją, Žydų istorinės dokumentacijos centrą Lince. Jos pagrindinė užduotis buvo siekti patraukti baudžiamojon atsakomybėn nacius bei jų talkininkus. S. Wiesenthalis teigė, kad organizaciją įkūrė išgirdęs antisemtinę JAV kario pastabą, po kurios suprato, kad sąjungininkai niekada tinkamai nepersekios nacių.
Liūdna, bet jis buvo teisus. S. Wiesenthalis bei dar 30 savanorių keliavo po perkeltų asmenų stovyklas, kuriose iš buvusių koncentracijos stovyklų kalinių rinko informaciją apie nacių nusikaltimus. Iš viso S. Wiesenthalio komanda užpildė 3 289 klausimynus, o tai yra žymiai didesnis pasiekimas nei visų sąjungininkų pastangos.
S. Wiesenthalis mirė 2005 metais būdamas 96-erių. Jis buvo palaidotas Izraelyje. S. Wiesenthalis puikiai atliko savo kaip pagrindinio nacių medžiotojo vaidmenį ir niekas nedrįso jam pasakyti, kad jo rengiamas šou tėra iliuzija. Tačiau tai buvo iliuzija vardan kilnaus ir gero tikslo.
