Kino festivalyje „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ pristatytas filmas „Karštas kraujas“ sukėlė daug diskusijų tarp žiūrovų. Režisieriaus Marko Mamuzic juosta pasakoja apie nerimą keliančią neonacių ir nacionalistų judėjimų aušrą Serbijoje. Filme bandoma atsakyti į klausimą, kodėl tiek daug serbų jaunimo domisi fašistine ir nacionalistine ideologija. Viena iš didžiausių priežasčių – stipri stačiatikių bažnyčios įtaka šalyje.
Filme „Karštas kraujas“ daug dėmesio skiriama prieštaringai asmenybei, buvusiam popui Nikolajui Velimirovic, kuris populiarus tarp jaunimo, savo radikaliomis kalbomis apie seksualines mažumas ir žydus sugeba pritraukti jaunus žmones. Filme, nuskamba kaltinimai žydams ne tik Jėzaus Kristaus nužudymu, bet ir Serbijos bombardavimu 1990-aisais.
Juostoje nevengiama aštrių kadrų iš susirėmimų, vykusių miestų gatvėse, jo kūrėjai drąsiai įgarsino tokius šūkius apie homoseksualumą kaip „Neleiskime plisti ligoms“ arba politinį atspalvį turinčių transparantų turinį „ES- Serbija be Kosovo, sektos ir narkomanija“ ar net tokias žiaurias skanduotes kaip „Albanų vaikus reikia pamauti ant kuolų“. Filmo žiūrovui pateikiamas išsamus kontekstas ir dvipusis vertinimas.
Lietuvoje – netolerancijos apraiškos
Po filmo pristatymo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įvyko diskusija tarp peržiūros dalyvių apie tai, kokia situacija yra Lietuvoje lyginant su įvykiais Serbijoje ir kokį statusą mūsų visuomenėje turi įvairūs nacionalistiniai judėjimai, organizacijos ir subkultūrų egzistavimas.
Diskusijoje dalyvavęs Rytų Europos studijų centro atstovas Vytis Jurkonis sakė: „Skirtumų tarp to, kas vyko Serbijoje ir Lietuvoje yra tikrai nemažai. Balkanuose esama daugiau išreiškiamo smurto ir ši smurto kultūra tam tikra prasme yra išaukštinama, pasitelkiant sporto sirgalių ar kitas kultūros apraiškas. Lietuvoje taip pat yra netolerantiškumo apraiškų. Dažnai visuomenėje pastebimas tam tikras vertybių priešinimas, tarsi religingas žmogus negali būti ir tolerantiškas ar pan., bet iš tikrųjų, vertybės turėtų žmones vienyti, o ne skaidyti.“
Netolerancija tarp vyresnių žmonių dažnesnė?
Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos atstovas Julius Panka, į klausimą, ar galima būti patriotišku ir aktyviai reikšti meilę tėvynei bei tuo pačiu išvengti diskriminacijos, atsakė: „Negalima suplakti skirtingų dalykų, kiekviena tauta yra vertybė, o nacionalizmas – kiekvienos tautos teisė, tačiau jis neturi būti reiškiamas agresyvia forma.“ Paprašytas pakomentuoti plačiau, 2008 metais įvykusias nacionalistų eitynes, kuriose pasirodė ir vadinamieji „skinai“, diskusijos dalyvis sakė: „Tos eitynės tikrai peržengė padorumo ribas, bet po metų vykusios eitynės, kurias organizavo Lietuvių Tautinis Centras ir aktyviai prisidėjo Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga apsiėjo be jokių incidentų, tai rodo, kad savo pažiūras galima reikšti ir taikiais būdais.“
Pilietinių iniciatyvų centro vadovas Girvydas Duoblys kalbėdamas apie šių dienų situaciją Lietuvoje, sakė: „Nuotaikos ir tendencijos nuolat keičiasi: agresija ir neapykanta didėja. Įdomu tai, kad netolerancijos apraiškų daugėja ir jos pastebimos tarp vyresnio amžiaus žmonių, ją dažniausiai lemia įvairūs gandai, ir kita nepagrįsta informacija. Visuomenėje daugėja įtampos, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie neranda sau vietos ir bando save įprasminti abejotinoje veikloje. Pateiksiu paparastą pavyzdį, sunkmečių ypač padaugėjo įvairiausių burtininkų ir astrologių.
Lietuvoje nedaug grynakraujų lietuvių
Diskusijoje dalyvavo ir žinomas atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras, kuris prisiminė, kad prieš keletą metų, kai hiphopo kultūra Lietuvoje buvo visai nepopuliari, jis įkūrė neformalią hiphopą propaguojančią grupelę – „Gatvės lyga“, kurioje buvo pačios įvairiausios kilmės žmonių.
„Vienas mano draugas buvo tikras radikalas ir kai kartą jis pastudijavo savo šeimos geneologinį medį, suprato, kad jis nėra grynakraujis lietuvis ir tokių žmonių, kurių šaknys būtų nevisai lietuviškos, mūsų šalyje yra dauguma. Kalbant apie tautiškumą – myliu Lietuvą, noriu prisidėti, bet neturiu nieko bendro su tuo, kas kelia įtampą visuomenėje ar iššaukia smurtą. Žinau, kad šaudydamas kitus gatvėse nieko nepakeisiu, o tik nukreipsiu į save dar didesnę agresiją. Su viuomene reikia dirbti, kad situacija pasikeistų“, – sakė Svaras.
Diskusijoje taip pat dalyvavusi filosofijos mokslų daktarė Nida Vasiliaukaitė, kalbėdama apie smurtą pabrėžė, kad joks smurtas ar prievarta neatsiranda šiaip sau: „Prieš kam nors įvykstant, prieš tai atitinkamai metodais būna „išdėstoma teorija“, paskleidžiama propaganda. Vargu, ar tokioje užaštrintoje retorikoje „kol tik kalbame ir nieko nenužudėme, viskas gerai“ yra tiesos“, – kalbėjo diskusijos dalyvė.
