Svaidomi faktais ir išmone sumaišyti sprogūs Molotovo kokteiliai. Bilda informacinės erdvės haubicos, trankosi mortyros, saliutuoja katiušos. Čia lipdomas nacionalinis investuotojas į atominę elektrinę. Po tokio parengimo lieka laukti tankų atakos, kuri išstums priešininką iš pozicijų ir jį sutriuškins.
Žaidimas be taisyklių tęsiasi
Svarbiausias karas vyksta ne parlamente, ne vyriausybės kabinetuose, o - jau giliai įsišaknijusiu Lietuvos papročiu – medijų erdvėje. Didžiulė maišatis, spalvų ir pavidalų persiliejimai. Žaidimas be taisyklių. Cirkuliuoja paslaptingos pažymos, nuteka svarbi ir slapta informacija apie įmonių vertinimą, iš stalčiaus skubiai traukiamos kompromituojančios medžiagos, iš kapų keliasi užsienio slaptųjų tarnybų pamėklės. Drįstu abejoti, ar nepašvęstieji gali suprasti, kas čia vyksta, o save laikantys pašvęstaisiais gali būti apvynioti apie pirštą. Deja, nemenką dalį Lietuvos žiniasklaidos tenka vartoti gilinantis ne tik į tai, kas skelbiama, bet ir į tai, kas tą skelbia.
Beprecedenčiai „Vilniaus prekybos“ vieno iš vadovų Žilvino Marcinkevičiaus mesti kaltinimai Lietuvos verslo grupės „MG Baltic“ svarbiausiam akcininkui Dariui Mockui, apkaltinat jį ryšiais su Rusijos slaptosiomis tarnybomis ir siekimu griauti branduolinės jėgainės projektą, šiuo požiūriu buvo pozityvus dalykas tuo, kad praskaidrino situaciją, apšvietė apkasus ir bent kiek atskleidė, kas su kuo ir už ką. Labiausiai laimingi advokatai: gresiantis dviejų finansinių galiūnų bylinėjimasis kainuos brangiai ir truks ilgai. Kol kas neaišku, ar proceso metu sužinosime, po kieno plunksna gimė tas garsusis opusas, nacionalinio investuotojo griovimo planas, ir kas jį inspiravo. Tik bent jau patirsime, kad didieji verslininkai irgi žmonės.
Savaime suprantama, kad mėginimas nuryti milijardais litų vertinamą kąsnį kelia tiek aistrų. Juo labiau, kad pasirinktas kelias jau savaime yra rizikingas. Net ir pasaulio mastu viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas verslo projektuose nėra labai įprastas, o Lietuvoje tokios patirties beveik neturime. Valstybės įmonių ir privačios bendrovės sujungimas kelia daugybę teisinių, juridinių ir - tai ne mažiau svarbu – moralės klausimų. Dar nemokame važinėti nei mopedu, nei triratuku, bet sėdome už Formulė - 1 vairo ir lėkdami svaiginančiu greičiu tikimės laimėti.
Visuomenei nesugebėta paaiškinti, kodėl kurti nacionalinį investuotoją išskirtinėmis teisėmis buvo pasikviesta tik vienintelė bendrovė. Todėl jei toks investuotojas bus sukurtas, didelė dozė nepasitikėjimo ir įtarumo išliks. O tai savaime yra blogai. Šitame procese net ir Seimo didesnis dalyvavimas nieko nepakeis. Seimas gali būti pastatytas ties dilema patvirtinti blogą sutartį ar atidėti branduolinės jėgainės statybą neribotam laikui su dideliais nuostoliais Lietuvai, ir tokiu atveju bus priverstas rinktis pirmąjį variantą.
Perspektyva - neaiški
„Vilniaus prekyba“ elgiasi taip, kaip įpratusi, savo stiliumi, viskas arba nieko, taikydama lengvą – o kai kada ir smarkesnį - šantažą. „Vilniaus prekybai“ priklausanti bendrovė „NDX energija“ pareiškė atsisakanti dalyvauti kuriant nacionalinį investuotoją valstybės valdomos bendrovės „Lietuvos energija“ pagrindu. Pareiškimas apie traukimąsi likus vos dienai iki numatytų derybų pradžios – sunku tai pavadinti kitaip, nei ultimatumu.
Mėginant atsižvelgti į tokius „Vilniaus prekybos“ reikalavimus būtų susidurta su kliūtimi – būtinybe keisti 2006 m. birželį priimtą specialų nacionalinio investuotojo įstatymą. Tuo tarpu „NDX energijos“ atsisakymo dalyvauti tokiame projekte argumentai nėra jau tokie svarūs. Pareikšta, kad „Lietuvos energija“ yra pernelyg integruota į Rusijos energetikos sistemą – yra penkios jungtys su Baltarusija, o elektros dažniai reguliuojami kaimyninėse Rytų valstybėse. Tačiau, viena vertus, tai buvo žinoma seniai, taip pat ir priimant nacionalinio investuotojo įstatymą, kita vertus, akivaizdu, jog tokios problemos negali būti išspręstos taip paprastai, reorganizuojant įmones. Iškeltų aukštų tikslų gali siekti ir naujoji „Lietuvos energija“, turinti kitus akcininkus, kitą valdymą, kitus vadovus. Sunku neįžvelgti tokio pasiūlymo antro dugno – privačios bendrovės siekio nacionaliniame investuotojuje įgyti daugiau įtakos. Kita vertus, „Vilniaus prekyba“ lyg ir siūlo leisti nacionaliniame investuotojuje dalyvauti ir kitiems investuotojams, kurie to panorės. Kol kas sunku pasakyti, ar čia tikras pasiūlymas, ar maskuojantis judesys.
Tolesnę įvykių raidą prognozuoti sunku. Galimas dalykas, kad „Vilniaus prekyba“ užsimiršo, jog valstybė nėra kokia eilinė sūrių tiekėja, ir su ja kalbėti ultimatumų kalba nėra tiek veiksminga. Ne, ne dėl kokio nors ypatingo vyriausybės ir Seimo atsparumo. Tiesiog sunku bus sukaupti politinę valią, kad būtų įvykdyti dar vieni privačios bendrovės reikalavimai, net jei juose esama tiesos grūdo. Ž. Marcinkevičiaus teiginys, kad „Vilniaus prekybai“ iškėlus naujus reikalavimus santykiuose su vyriausybe įvyks lūžis ir nacionalinis investuotojas bus įkurtas iki kitų metų sausio 1 d., yra arba gudravimas, arba liudija padėties neišmanymą: naujo įstatymo per mėnesį priimti tikrai nepavyks. Kita vertus, vyriausybė kol kas nepateikia net užuominos, jog galėtų būti kitos galimybės kurti nacionalinį investuotoją, kaip tik pasitelkus šauniuosius mažmenininkus.
