Europos Sąjungos (ES) institucinė struktūra turi įtakos kolektyvinei politinių veikėjų veiklai, nes supranacionalinės institucijos pateikia formalias taisykles, kurios konstruoja institucijų ir interesų grupių santykius.
Yra keletas būdų, kaip ES institucijos gali lemti interesų grupių iniciatyvas supranacionaliniu lygmeniu: reguliuojama veiklos sektoriaus sandara arba ES institucijų kompetencijos sritys; ES bendradarbiavimo su interesų grupėmis gairės iškeliamos ES institucijose svarstomose politikos srityse. Viena iš aiškių supranacionalinių institucijų ir interesų grupių bendradarbiavimo formų yra vieninga rinka, kuri skatina stambių firmų bendradarbiavimą per įsitraukimą į ją, perėmimą ir strateginę sąjungą.
Interesų grupės strategiškai stengiasi iš valstybių narių pliuralistinės visuomenės įsitraukti į ES sprendimų priėmimo procesą, kuris yra atviresnis ir suteikia daugiau galimybių. Interesų grupės siekia daryti įtaką per reguliacines taisykles, keliamus integracijos kriterijus, skatinimą ir mecenavimą. Disponuojama informacija, kuri apibrėžia darbotvarkę, yra naudojama įtakos laipsniui didinti. Savo ruožtu ES institucijoms reikia žinių, kuriomis disponuoja interesų grupės, nes pastarosios, kaip politiniai veikėjai, gali numatyti kai kurių politinių klausimų eigą ir padarinius. Jei interesų grupės neturi oficialaus struktūrinio statuso, tai jų įtakos laipsnis ES politikos formavimo procesui labai menkas. ES pareigūnai ir politikai palankiai žiūri į svarstymui pristatomas naujo pobūdžio problemas ir tarpininkus, išmanančius konkrečią probleminę sritį. Toks požiūris yra nulemtas to, kad problemos išsprendimas išplečia politinį ES institucijų svorį ir politikos sritis. Vienas iš pavyzdžių gali būti ERT (Europos pramonininkų apskritasis stalas), kuris 1982 m. buvo sudarytas iš didžiųjų Europos Bendrijos (EB) firmų atstovų ir „Volvo“ kompanijos administracinės paramos. Pažymėtina, kad minėtoji kompanija konsultavo rengiant Vieningos Europos Aktą ir 1992 m. Vieningos rinkos kūrimo programą.
Taip pat galima teigti, kad pasitaiko atvejų, kai lobizmu piktnaudžiaujama. Šias problemas galima skirstyti į dvi kategorijas. Akredituoti lobistai gali būti nesąžiningi ir, prieidami prie ES darbotvarkės informacijos, gali sulaužyti pasitikėjimą ir tapti nepatikimais ES pareigūnų atžvilgiu. Kita problema – tai korupcija. Kartais lobistai stengiasi tiesiog papirkinėti atskirus ES pareigūnus. Pastarieji faktai nurodo, kad tokiais atvejais iškyla reali grėsmė pareigūno objektyvumui, galimybei atsakingai dalyvauti priimant sprendimus ir atsakingai vykdyti politinį mandatą.
Galima teigti, kad Briuselyje veikia formalūs ir neformalūs lobistiniai tinklai. Taip ES neformaliai veikia viešųjų ryšių specialistai. Kiti neformalūs lobistiniai tinklai veikia išsilavinimo pagrindu, pavyzdžiui, ENA (pranc. Ecole nationale d‘administration) baigę studentai puikiai tarpusavyje bendrauja. Dauguma jų yra Prancūzijoje dirbantys valstybės tarnautojai, politikai ar lobistai, kurie susiję profesiniais ryšiais, pavyzdžiui, Ravensteino viešųjų ryšių vadovų grupė.
Yra daug naujai atsiradusių formalių institucijų: Europos Reikalų Tarybos specialistai (angl. SEAP, Society of European Affairs Practioners), Europos lobistų ir viešųjų ryšių federacija (angl. FELPA, European Federation of Lobbying and Public Affairs), arba Europos bendrųjų reikalų centras Briuselyje (angl. ECPAB, The European Centre of Public Affairs Brussels). Šalia šių institucijų yra siūloma daug lobizmo apmokymo programų, kurios yra brangios, tačiau labai vertinamos lobistų. Kursuose dalyvauja ne tik profesionalūs lobistai ar akademinio sluoksnio atstovai, tačiau ir ES institucijose dirbantys pareigūnai ar buvę Europos Parlamento (EP) nariai. Pagrindinis tokių apmokymų tikslas yra pagerinti tarpnacionalinį bendravimą. Taip pat kai kuriose mokymo institucijose egzistuoja atskiros programos, kurios rengia lobizmo specialistus, pavyzdžiui, daugelyje Europos universitetų verslo administravimo magistro studijose yra siūloma „Lobizmo ir verslo reprezentavimo“ specializacija.
Britų, vokiečių ir amerikiečių įmonės pirmosios suvokė tiesioginio interesų atstovavimo ES lygmeniu naudą. Amerikiečiai tapo labai aktyvūs ir siekė būti atpažįstami ES rinkoje. Atsiradus didesniam politikos subjektų skaičiui bei Europos Taryboje balsuojant kvalifikuotos daugumos būdu ir taikant bendro sprendimo procedūrą, tarptautiniai konglomeratai, tokie kaip „Shell“, BP, ICI, „Philips“ vadovavosi amerikiečių jau anksčiau rodytomis iniciatyvomis. Tokie bandymai paveikti ES sprendimų priėmimo procesą padrąsino „Fiat“, „Olivetti“, „Daimler-Benz“ ir daugelį kitų firmų, kurios pradėjo aktyviai dalyvauti europiniuose debatuose jau turėdamos vidinių veikėjų (angl. insider) statusą.
Turėdamos didelę tiesioginio lobizmo patirtį, Didžiosios Britanijos įmonės bandė sukurti kompleksinio dviejų lygių lobizmo strategiją tiek nacionaliniu, tiek ir ES mastu. Danijos ir Vokietijos kolegos buvo įsitikinę priešingai ir orientavo savo nacionalines asociacijas ir vyriausybes, kaip papildančias viena kitą ir galinčias atstovauti interesams ES lygmeniu. Tačiau britų modelis tapo vis plačiau taikomas europeizacijos laikotarpiu, o į konservatyvumą linkusiose nacionalinėse valstybėse valdžioje stiprėjo euroskeptinės nuotaikos.
Esamuoju laiku didelį aktyvumą lobistinėje srityje rodo ir Prancūzijos verslo atstovai, kurie yra tokie pat aktyvūs, kaip ir Didžiosios Britanijos firmos, kiekybiniu aspektu užimančios apie 9 proc. su europiniais reikalais susijusių biurų Briuselyje. Bendrąja prasme Didžiosios Britanijos ir Amerikos verslo atstovai sveikino didžiųjų Prancūzijos firmų atvykimą į Briuselį, traktuodamos tai kaip tam tikrą naują verslo grupių aljanso legitimacijos laipsnį. Vokietijoje verslas tradiciškai dalyvavo nacionalinės vyriausybės sprendimuose, kai per nacionalinius poveikio kanalus buvo bandoma paveikti ES politikos formavimo procesą. Tačiau pastaruoju metu pastebima, kad Vokietijos verslo vystymo kryptys vis labiau siejasi su bendromis Europos integracijos tendencijomis. Tiesioginė Vokietijos firmų lobistinė veikla ES taip pat išaugo, nacionalinės asociacijos skiria vis daugiau išteklių tiesioginiam lobizmui ES ir vis daugiau stambių nacionalinių firmų, pavyzdžiui, „Verband der Chemishen Industrie“ Briuselyje įkūrė savo atstovybes. Tuo pačiu metu, galima sakyti, daugelis Vokietijos firmų buvo linkusios pasitraukti iš nacionaliniame lygmenyje nusistovėjusių korporatyvinių susitarimų, kurie siūlė pasitikėjimo federacine valdžia ar ES federaciniu modeliu priemones. Vokietijos firmos išmoko lobizmo ES pagrindų dalyvaudamos ES rengiamuose forumuose drauge su stambiomis korporacijomis, tokiomis kaip BMW, „Hoechest“, „Bertelsmann“, BASF, „Bayer“, „Bosch“, „Daimler Benz“ ar „Siemens“ ir aktyviai pirmininkaujant tokioms grupėms kaip TABD.
Apibendrinant galima teigti, kad verslo interesų europeizacija vystėsi nuo valstybių narių lobizmo strategijos iki specifinių klausimų sprendimo. Dažniausia naudojama tiesioginio lobizmo kryptis, yra specifinės srities klausimų sprendimas ad hoc aljansuose. Pažymėtina, kad daugelis firmų, net ir turėdamos nacionalinės lyderystės statusą, intensyviai siekdavo narystės atskirose eurogrupėse dėl to, kad sugebėtų prisitaikyti prie sunkiai numatomų ES rinkos niuansų. Kita vertus, kai valstybės narės siekia išsaugoti principinę valdžią ir atsakomybę nacionaliniu lygmeniu, tuomet interesų grupės turi daug mažiau galimybių veikti ES lygmeniu. Vieningos rinkos įgyvendinimas parodė, kad svarbų vaidmenį vaidina valstybių narių vyriausybės, kadangi jos įgyvendina ir vykdo ES reikalavimus. Taip pat reikia paminėti ir subsidiarumo principą, kuris turi tęstinį ryšį su nacionalinių valstybių vyriausybėmis.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
