Liepos 1 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje prasideda parodą „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ (veiks iki rugsėjo 5 d.) lydinti septynių dalių dokumentinių filmų peržiūrų programa. Programą sudarė ir vakarus veda kino kritikė Živilė Pipinytė. Siekiant šiandieniniam žiūrovui padėti geriau suprasti būtojo laiko realybę, dokumentinių filmų programa papildo parodoje „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ išskirtus penkis „salynus“, pristatančius sovietmečio moters viešus ir privačius socialinius vaidmenis. Pirmoje programoje „Nepakeliama idealo siekiamybė“ (salynas „Dekonstruota“) žiurovams bus parodyti trys dokumentiniai filmai – Algirdo Tumo „Daiktai ir žmonės“, 1971; Gedimino Skvarnavičiaus „Džokonda IV aukšte“, 1977; Laimos Pangonytės ir Roberto Verbos „Meilė pražydo sekmadienį“, 1976.
Algirdas Tumas (1932–2001)
„Daiktai ir žmonės“, 1971, 20 min., spalvotas. Lietuvos kino studija
Tai mokslo populiarinimo filmas, kuriame du oponentai – pagyvenęs mokslininkas ir jaunas puošeiva baltu kostiumu – diskutuoja apie daiktų poveikį žmogui. Abu smerkia „sudaiktėjimą“, vergovę daiktams ir vartotojišką visuomenę. Pastarąją, žinoma, įkūnija moteris. Janinos Matekonytės suvaidinta gobšuolė, matyt, turėjo priminti Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ heroję Eločką. Viename iš filmo kadrų gražia mašinyte besivažinėjanti lėlė taip pat perteikia tuomet populiarų požiūrį į daiktus.
Gediminas Skvarnavičius (g. 1933)
„Džokonda IV aukšte“, 1977, 20 min., nespalvotas. Lietuvos kino studija
Viena mėgstamiausių sovietmečio satyrinių žurnalų, filmų ir dienraščių feljetonų temų buvo aptarnavimo kultūra. Gediminas Skvarnavičius visada garsėjo savo šmaikščiais ir kritiškais dokumentiniais filmais, į kuriuos įterpdavo vaidybinių ar tikrovės provokacijų epizodų. Šiame filme pagrindinis provokuotojas yra Gedimino Girdvainio suvaidintas pirkėjas. Jis vaikšto po tuomet didžiausią Lietuvoje – Vilniaus centrinę universalinę parduotuvę ir prašo pardavėjų nusišypsoti. Paslėpta kamera nufilmuoti epizodai tiksliai atspindi pirkėjų ir pardavėjų santykių esmę.
Laima Pangonytė (g. 1942), Robertas Verba (1932–1994)
„Meilė pražydo sekmadienį“, 1976, 20 min., spalvotas. Lietuvos kino studija
Šis filmas kurtas kaip užsakomasis. Jo tikslas buvo propaguoti naujas vardo suteikimo naujagimiams, sutuoktuvių ir laidojimo apeigas. Todėl išoriškai jis labai puošnus ir iškilmingas: prieš žiūrovo akis praslenka pasidabinusios jaunavedžių poros, mezginiuose panardinti naujagimiai ir naujuose Vilniaus laidojimo rūmuose pašarvoti velioniai. Juos lydi kartais net pompastiški lietuvių popso garsai. Bet filmo leitmotyvas – prabangia „Čaika“ po Rumšiškių muziejų vežiojami vestuviniais rūbais aprengti manekenai – leidžia įtarti, kad kūrėjai smagiai pasišaipė iš valdžios aprobuotų naujovių. Vadinamąją Ezopo kalbą filmo sukūrimo metais suprato dauguma, tačiau dabartiniams žiūrovams kartais ją jau sunku suvokti.
