Lietuviška vidaus politika yra išties fenomenali, nes iki šiol visai nesuprantama, kaip dirbantis žmogus gali išgyventi už jam mokamą minimalų atlygį – 670 litų „į rankas“. Remiantis pačiais naujausiais duomenimis – mūsų valstybėje tokių lyg ir dirbančių, o grašius tegaunančių – net ketvirtadalis visų dirbančiųjų. O žinant, kad pastaraisiais metais kainų indeksui ženkliai kilo, tad reali darbo užmokesčio vertė mažėjo, stiprėja nuojauta, kad visi šie 300 000 minimaliai uždirbančių žmonių yra praktikuojantys jogai, nes pragyventi ir tiesiog išgyventi iš tokių menkų pajamų neįmanoma.
Gal būtų galima net didžiuotis šiuo neregėtu nacionaliniu fenomenu, tiriant dar nepažintas žmogiškosios egzistencijos galias, tik valstybės mastu iškyla viena išties nepatogi problema: išsilavinęs jaunimas eksperimentuoti su savimi nenori, asketiškas gyvenimo būdas jam svetimas ir todėl masiškai sprunkama į užsienį. Be abejo, emigruojančios jaunos šeimos pasiima ir savo mažus vaikus, kurie šiandien jau sunkiai kalba lietuviškai arba lietuvių kalbos visai nemoka.
Taigi, emigrantų skaičiumi pirmaujame tarp visų europinės bendrijos valstybių ir šis neeilinis pasiekimas yra įspūdingas, nes pirmiausiai yra susijęs su milijardiniais nuostoliais: lietuviška švietimo sistema kasmet investuoja milijardus litų į vadinamąjį mokinio krepšelį, valstybės finansuojamas studijas, o jų gavėjai, išbėgę svetur, pridėtinę vertę kuria jau užsienio valstybei.
Čia tiesiog nuostabiai atsiskleidžia dar vienas lietuviškos vidaus politikos noumenas – mūsų švietimo sistemos milijardai yra skiriami užsienio valstybių ūkinėms ir socialinėms reikmėms, jų turtėjimui mūsų valstybės biudžeto sąskaita.
Tautai išsilakstant, o kitaip šio istorinio fenomeno ir nepavadinsi, ir vėl naujausi statistiniai duomenys skelbia, kad artėja didžiai nepatogios ir net valdžios gerbūviui smogsiančios permainos: jau po gero dešimtmečio, kai pensinio amžiaus sulauks 53 tūkst. žmonių, į lietuvišką darbo rinką ateis vos 29 tūkst. dabartinių pirmokų.
Todėl ir kyla pamatinis klausimas: kodėl iki šiol Lietuvoje išlieka tokia žema darbo vertė ?
Juk vyriausybės vadovas Andrius Kubilius viešai paskelbė , kad praėjusius metus „ baigėme su beveik šešių procentų (5.9 proc.) bendrojo vidaus produkto augimu. Tai vienas aukščiausių augimų visoje ES, o paskutinį ketvirtį buvome pirmi – metus baigėme su pačiu sparčiausiu augimu“.
Todėl pats laikas būtų paraginti premjerą pasielgti panašiai, kaip pasielgė čekų vyriausybė, įveikusi ekonominę krizę ir iš karto reanimavusi sumažintas ir išaldytas algas: visi Čekijos kariškiai net buvo pripažinti didvyriais, kad jiems galima būtų padidinti darbo užmokestį.
Logiškas sprendimas – dar neemigravusius Lietuvos žmones taip pat būtų galima paskelbti didvyriškais, todėl kylančio ūkio sąlygomis, vertais oraus darbo užmokesčio.
Ar Lietuvoje galima sisteminė darbo užmokesčio reforma ?
Lietuvos specialistų teigimu, ji yra tiesiog būtina ir amžini valdininkų verksmai, kad niekam nėra lėšų – visai nepagrįsti. Pirmasis žingsnis - panaikinti pajamų mokestį, mokamą nuo minimalaus atlyginimo! Antrasis būtinas gyvybingos ir socialiai teisingos politikos žingsnis - minimalią algą susieti su realiu pragyvenimo lygiu ir šiuo metu tai turėtų būti – 1000 litų „į rankas“, kad žmogus galėtų sumokėti už butą, pavalgyti ir nusipirkti knygą ar bilietą į koncertą.
Darbo užmokesčio reformai reikalingų lėšų šaltinis – kylančios ekonomikos sąlygomis gausėjančio darbo užmokesčio fondo perskirstymas, nebūtinų viešųjų išlaidų optimizavimas, mažinant išplėstą institucijų skaičių, skelbiant kelių metų moratoriumą papildomoms valstybės išlaidoms, tokioms kaip ministerijų remontai, išlaidavimas. Neapmokestintas minimalus darbo užmokestis – reikšmingas vidaus vartojimui, nes 21% grįžtų PVM pavidalu; sumažėtų socialinių pašalpų ir kompensacijų poreikis; sumažėtų atlyginimų vokeliuose – visa tai labai svarbus giluminis postūmis tolesnei ekonomikos plėtrai ir istoriniu mastu valstybei žalingos emigracijos stabdymui. Lietuvos valdžia nebegali dangstytis argumentais, kad skurdo spąstų įveikimui valstybė neturi finansinių išteklių.
Trečias būtinas socialiai teisingos politikos žingsnis - vidutinio darbo užmokesčio didinimas, nes privalu kurti ne formalias darbo vietas už elgetišką atlygį, o gerai mokamas darbo vietas. Kuo labiau darbo užmokestis Lietuvoje skiriasi nuo atlygio ES, tuo didesnė emigracinė banga, šluojanti didžiausią valstybės turtą – žmones, jų kuriamąją galią ir orumą.
Nacionalinės darbo užmokesčio reformos vilkinimas ir nieko nedarymas prilygsta valstybės žlugdymui ir čia galima tik dar kartą prisiminti Gintaro Beresnevičiaus, labai aiškiai įvardinusio valdžios kvadratinę ideologiją, žodžius: „ Su lietuviais taip negalima“.
Dr. Lilijana Astra
Tautinė partija LIETUVOS KELIAS
