„Nabucco“ projekto idėja gimė 2002 metais, kai maža grupė Austrijos energetikos vadovų pakvietė kolegas iš Turkijos, Vengrijos, Bulgarijos ir Rumunijos į garsią, bet retai statomą Džuzepės Verdžio operą. Po dieną trukusių svarstymų valdininkai apmetė dujotiekio, galėsiančio per metus tiekti 30 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų per šių šalių teritorijas į Europos energetikos rinkas, planą.
Pagrindiniu įmanomu šio vamzdyno dujų šaltiniu galėjo būti Azerbaidžanas, Turkmėnija, Iranas, gal net Irakas, tačiau tikrai ne Rusija. Taip, nesunku suprasti, kad operos pavadinimas buvo „Nabucco“ ir kad maištinga jos daina Va, pensiero, sull'ali dorate („Skrisk, svajone sparnuotoji mano“), dainuojama vergų choro, gali būti interpretuojama kaip noras sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų. „Nabucco“ dujotiekio projekte, kaip ir operoje, kiekvienas veikėjas atlieka tam tikrą vaidmenį – politinį vaidmenį.
Nors iš pradžių svarbesni buvo verslo interesai, t. y. turkai ir austrai tikėjosi rasti naujus dujų kelius iš Kaspijos jūros regiono ir Vidurinių Rytų šalių, taip pat gauti pelno iš tranzito, politiniai interesai paėmė viršų, kai dauguma Centrinės ir Rytų Europos šalių, nusiteikusių prieš Rusiją, parėmė vamzdyno projektą. Iš tikrųjų Europos Sąjunga laikė ir laiko „Nabucco“ svarbiausiu energetinio saugumo elementu, taigi projekto tikslą vargu ar galima apibūdinti kaip komercinį, nes čia akivaizdžiai dominuoja politika, ir ne tik iš paklausos pusės – kitas vamzdyno galas irgi diktuoja savo sąlygas politiniu lygmeniu, mat nemenkas vaidmuo atitenka Kalnų Karabacho problemai. Taigi dujotiekį „Nabucco“ galima apibūdinti kaip politiką iš abiejų vamzdyno galų.
Šių metų sausio 13 dieną Baku mieste Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jose Manuelis Barrosas ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pasirašė Pietų dujų koridoriaus Pietryčių jungties bendrą deklaraciją dėl gamtinių dujų tiekimo Europai. Sausio 14–15 dienomis J. M. Barrosas, už energetiką atsakingas Komisijos narys Güntheris Oettingeris ir Turkmėnistano prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas pasirašė susitarimą dėl turkmėnų dujų tiekimo Europai per Pietų koridorių.
Beprecedentis ES politinių veikėjų vizitas į abi šalis buvo interpretuojamas kaip sėkminga įžanga į investicijų sprendimus dėl antrosios gavybos fazės Šachdenizo-2 dujų telkinyje ir „Nabucco“ dujotiekio tiesimo. Baku deklaracija numato, kad Europos Sąjungos ir Azerbaidžano „bendras tikslas yra kuo greičiau pamatyti veikiantį Pietų koridorių“ ir kad Azerbaidžanas yra vienas iš esminių veikėjų šiame projekte, taip pat kad „šios dujų trasos iš Kaspijos regiono į Europą tiesimas atitinka abiejų pusių tikslus diversifikuoti dujų tiekimo kelius ir sukurti tiesiogines energijos ir transporto jungtis“.
Tačiau Europos Sąjungos valdininkai gerai supranta, kad „Nabucco“ dujotiekiui eksporto apimčių iš telkinio Šachdenizo-2 akivaizdžiai neužteks. Pagal paskaičiavimus, Azerbaidžanas galės tiekti Europai tik apie 10 milijardų kubinių metrų dujų per metus, o tai yra mažiau negu trečdalis dujotiekio našumo. Dėl to ir buvo apsilankyta Turkmėnistane.
Nepaisant tokio optimistinio triukšmo, bendra deklaracija negarantuoja dujų tiekimo į „Nabucco“ vamzdyną. Iš esmės Baku gali rinktis iš kelių dujų konsorciumų. Planuojami statyti dujotiekiai ITGI (Turkija–Graikija–Italija), TAP (Adrijos jūros dujotiekis) ir „Nabucco“ yra pagrindiniai varžovai šioje stadijoje prieš investavimą. Po J. M. Barroso ir G. Oettingerio vizito į Azerbaidžaną ir Turkmėniją Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pareiškė, kad rusų koncerno „Gazprom“ projektas „Pietų srautas“ turi daugiau galimybių materializuotis.
Toks pareiškimas netiesiogiai pabrėžia „Pietų srauto“ politinę funkciją sukliudyti „Nabucco“ tiesimą. Čia reikėtų priminti, kad „Gazprom“ oficialiai neketina pirkti Azerbaidžano dujų „Pietų srauto“ vamzdynui, šiam tikslui bus naudojamos rusiškos dujos. Beje, nors Turkmėnija ir pažadėjo kasmet tiekti 40 milijardų kubinių metrų dujų per Transkaspijos dujotiekį kaip „Nabucco“ tęsinio jungtį, anoniminis turkmėnų diplomatas pareiškė, kad Ašchabadas turi sulaukti Maskvos pritarimo dujotiekių sujungimui ir kad Europa neturi „naujų pasiūlymų“ ir „naujų idėjų“, taip pat kad Kaspijos jūros akvatorijos pasidalijimo statusas nėra juridiškai apibrėžtas.
Kad per jūros dugną būtų tiesiami vamzdynai, reikia visų penkių šalių (Azerbaidžano, Irano, Kazachstano, Rusijos ir Turkmėnijos) pritarimo, todėl Transkaspijos dujotiekį gali vetuoti Rusija, reikalaujanti visų pakrantės šalių sutikimo. Šio dujotiekio likimą turi spręsti tik Azerbaidžanas ir Turkmėnija – tokį principą palaiko Europos Sąjungos ir JAV atstovai. Situacijai keičiantis vargu ar turkmėnų dujų tiekimas į Europą taps realybe.
Praėjus beveik savaitei po Europos Sąjungos atstovų vizito į Azerbaidžaną ir Turkmėniją, sausio 21 dieną, per darbo susitikimą Sankt Peterburge, Azerbaidžano valstybinės naftos ir dujų kompanijos SOCAR prezidentas Rovnagas Abdulajevas ir „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris patvirtino, kad 2011 metais Rusijos Federacija iš azerbaidžaniečių dujų pirks 2 milijardus kubinių metrų, o ne 800 milijonų kubinių metrų kaip 2010 metais.
Be to, abi šalys susitarė padidinti dujų tiekimą 2012 metais „virš prieš tai suderintų apimčių – kaip papildymą prie 2010 m. rugsėjo 3 d. sutarties“. Sudarytas stambus sandėris su Rusija reiškia, kad Azerbaidžanas nesiims realizuoti dujų pagal tiesioginius kontraktus arba su nuolaida, vadinasi, „Nabucco“ konsorciumui gauti azerbaidžaniečių dujų bus sunku.
O Europos Sąjunga vasario mėnesį pasiūlė sujungti du strategiškai svarbius dujotiekius – „Nabucco“ ir ITGI, kad būtų užtikrintas Azerbaidžano dujų tiekimas Europai. Europos Komisijos energetikos ekspertai mano, kad reikėtų pradėti nuo ITGI projekto, kainuosiančio 3,4 mlrd. JAV dolerių (apie 8,6 mlrd. litų), o vėliau jį išplėsti nuo Italijos iki Austrijos pagal „Nabucco“ projektą. Gal toks pasiūlymas ir atrodo priimtinas, tačiau, žinant „Nabucco“ istoriją nuo 2002 metų (su įvairiais atidėliojimais), nežinia, ar jis bus sėkmingai realizuotas.
Opera tebesitęsia, vaidmenys vis dar keičiasi, atlikėjų charakteriai atsiskleidžia po truputį, dėl to ir sunku nuspėti, kuo viskas baigsis – ar svajonė išsipildys, ar taip ir liks skraidyti virš Europos ir Kaspijos regiono.
Liudmila Kazak
