Kaip man į rankas pakliuvo šis tekstas – dalykas antraeilis trečiaeilis. Galų gale niekas neklausia, nuo kokios šakos nušoko tas Niutono obuolys – svarbu, ar jis pataikė į tą galvą. Kažkada vartydamas Trečiojo reicho žvalgybos vadovo Waltherio Schellenbergo memuarus užtikau vieną iš pažiūros keistą dalyką. Pasak W. Schellenbergo, Lenkijoje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, vokiečių žvalgyba nuolatos susidurdavo su gerai organizuotu ir efektyviai veikiančiu žvalgų tinklu. Spėkite, kokios šalies naudai veikė tas tinklas? Gretimos Sovietų Sąjungos? Gal tradiciškai aktyvios šiame regione Didžiosios Britanijos? Neatspėjote! Žvalgų tinklas, nuolat perbėgdavęs vokiečiams kelią prieškario Lenkijoje buvo susijęs su tolimąja Japonija. Išvadas, kaip įprasta sakyti, darykitės patys.
Pagarbiai, G. Dabašinskas
P.S. Manau, nereikia aiškinti, kad visi minimi asmenys ir šalys gali būti išgalvoti. Aš juk nežinau, ką man pakišo.
***
Pradėsime nuo lydraščio...
Visiškai slaptai
Ir toliau laikydamasis nuomonės, jog norint adekvačiai vertinti bei sėkmingai prognozuoti JAV ( taip pat ir kai kurių Europos Sąjungos valstybių, pirmiausiai, Didžiosios Britanijos) veiksmus Centrinėje Azijoje, ypač Turkmėnistano Respublikoje, svarbu suvokti pamatinę vakariečių politikos motyvaciją, nustatyti stipriąsias bei silpnąsias jų politikos, vykdomos įvairiuose pasaulio regionuose, puses. Šiuo tikslu siunčiu Jūsų žiniai mūsų agento „Nabucco“ pranešimo fragmentą, kuriame analizuojama padėtis Lietuvos Respublikoje. Kaip žinote, „Nabucco“ yra bene sėkmingiausiai veikiantis mūsų agentas ES šalyse. Nors ne su visais jo teiginiais galima be išlygų sutikti, kai kurie pastebėjimai neabejotinai galėtų tapti atspirties tašku svarstant vakarietiškos politikos ypatumus Turkmėnistano Respublikoje.
Turkmėnistano Respublikos
Prezidento apsaugos tarnybos
Informacijos ir analizės padalinio vadovas (pavardė redakcijai žinoma)
Ašgabatas, 2009
***
(Profesinis įprotis: į analitinės pažymos tekstą prikaišiojau paantraščių. – G . D.)
Amerikiečiai nežino ar tik apsimeta?
(...) Į Jūsų klausimą, ar galima naujosios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės išrinkimą vertinti kaip amerikietiškos politikos pralaimėjimą Baltijos regione, vienareikšmiškai atsakyti nėra lengva.Viena vertus, sunku ir įsivaizduoti labiau proamerikietišką prezidentą nei Valdas Adamkus, buvęs JAV vidurinės grandies pareigūnas, paskui – JAV pensininkas. 1998 m. jis tapo Lietuvos Respublikos vadovu. Šiuo atžvilgiu, po Lietuvos prezidento rinkimų 2009 m. tiesioginė JAV įtaka Lietuvos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose turėtų santykiškai silpnėti, tačiau JAV ambasada ir toliau lieka vienu svarbiausiu Lietuvos užsienio bei vidaus politikos veiksniu.
Tiesa, reikia neužmiršti, kad pradėjus dirbti JAV prezidento Obamos administracijai, dėmesys Centrinei ir Rytų Europai, nežiūrint į tam tikras deklaracijas, palengva mąžta. Pasikeitus užsienio politikos prioritetams rezultatų netruko laukti. Mano žiniomis, JAV ambasados Vilniuje darbuotojai tik Lietuvos prezidento rinkimų kampanijos metu mėgino aktyviau rinkti ir sisteminti informaciją apie kandidatę D. Grybauskaitę, kurios asmuo ir vaidmuo daugeliui (beje, atrodo, ir JAV ambasadai) vis dar nėra visiškai aiškūs.
Kita vertus, amerikiečiai, gana demonstratyviai rinkę informaciją apie D. Grybauskaitę ir tarsi neslėpę, kad nieko apie ją nežino, galėjo gudrauti. Tikslas paprastas: reikėjo sudaryti tvirtą įspūdį, kad rusai patikėtų, jog D. Grybauskaitė nėra amerikiečių žmogus. Šią versiją paremtų kelios aplinkybės. Pirmoji, amerikiečių žvalgyba, kaip įprasta, visuomet mėgina perimti arba perverbuoti kitų, netgi jiems draugiškų šalių įtakos agentus. Kita susijusi su p.Grybauskaitės darbu ir stažavimusi JAV. (Tai, beje, iš dalies patvirtina žinios, gautos diplomatiniais kanalais per Turkmėnistano ambasadą JAV).
Yankee, go home!
Mano įsitikinimu, D. Grybauskaitės atsiradimas Lietuvos politikos padangėje nėra atsitiktinumas. Atidžiai stebėjau jos pasisakymus pastaruosius dvejus metus (žr. mano 2007-2008 m. ataskaitas) ir galiu tvirtinti – D. Grybauskaitė yra kruopščiai rengto geopolitinio projekto dalis.
Vienas iš jo tikslų yra žymiai sumažinti JAV įtaką Centrinėje ir Rytų Europoje. Šį daugiabriaunį projektą kuruoja įtakingos, pragmatiškai nusiteikusios ir, galima sakyti, žymia dalimi prorusiškos jėgos ES, taip pat pragmatiškai į Europą žvelgiantys politikai Rusijoje.
Būtent šioms jėgoms nereikia jokių amerikietiškų pleištų ar buferinių zonų Europoje, jokių įtakos agentų, remiančių JAV geopolitinę strategiją, paprastai vadinamą „demokratijos plėtra“. Joms reikia, kad pažangiomis technologijomis turtinga Vakarų Europa būtų neatskirta nuo savo energetinių žaliavų sandėlio Rytuose (Rusijoje, kitose NVS šalyse). Geriausias šios politikos pavyzdys – „Nord Stream“ projektas, kuris Lenkijoje bei Lietuvoje neretai sulyginamas su vadinamosios Molotovo-Ribbentropo sutarties neviešais protokolais, pagal kuriuos Rytų Europa esą buvo pasidalyta įtakos sferomis.
Prieš naująją Žečpospolitą
Amerikietiška politika Centrinės ir Rytų Europos regione jau gerą dešimtmetį (nuo tada, kai tapo aišku, jog Rusija tikrai nesileidžia įtraukiama į JAV politikos sukūrį, neatsisako savo ambicijų ir skaldydama Vakarų vienybę mėgina užmegzti ypatingus santykius su didžiosiomis Vakarų Europos valstybėmis) yra nukreipta į buferinės zonos Centrinėje ir Rytų Europoje sukūrimą. Pagrindinė JAV sąjungininkė yra Lenkija, kuri, savo užsienio politiką orientuodama į JAV, mėgina realizuoti vadinamąją naujosios Žečpospolitos geopolitinę viziją (Žečpospolita – tai Lenkijos ir Lietuvos valstybė, gyvavusi nuo 1569 m. iki 1795 m., tuo metu viena didžiausių pagal teritoriją bei gyventojų skaičių valstybė Europoje). JAV palaikoma Lenkija (kartu su Valdo Adamkaus Lietuva, vykdžiusia griežtai proamerikietišką politiką) siekė įtraukti į savo geopolitinę orbitą Baltarusiją (tiesa, to padaryti kol kas nepavyko) ir, svarbiausia, Ukrainą (tai tapo įmanoma po „oranžinės revoliucijos“, tačiau neilgam). Ir dabar tarp lenkų (ir lietuvių) politikų, dažniausiai priklausančių konservatyviam sparnui, yra nemažai tokių, kurie aklai tiki garsiąja Brzezinskio teze: esą atplėšus Ukrainą nuo Rusijos pastaroji jau nebeišgalėtų tapti didžiąja valstybe ir taptų Lenkijai nebepavojinga.
Pakso nukrypimas
Lietuvoje ši akivaizdžiai proamerikietiška linija iškrypo per trumpą prezidento Rolando Pakso valdymą. Vis dėlto aš laikausi nuomonės, kad Paksas nebuvo geopolitinis ar didesnės politikos reiškinys. Taip, jį mėgino įsukti į savo orbitą pragmatiškos jėgos, tačiau iškilo jis esmiškai dėl vidinių, o ne dėl išorinių Lietuvos valstybei aplinkybių. Tiesą pasakius, taip pat dėl vidinių aplinkybių jis buvo ir pašalintas iš savo posto. Svari priežastis nuversti R. Paksą atsirado tuomet, kai jis naiviai ir tiesmukai mėgino perimti Valstybės saugumo departamentą.
Galimybės gi nušalinti Paksą atsirado po rugsėjo 11-osios įvykių, kurie inspiravo kovos su tarptautiniu terorizmu programą – pagal šią programą Lietuvos saugumo departamentas gavo šiuolaikinę telefoninių pokalbių pasiklausymo aparatūrą, kurią ir panaudojo vidaus politinėse kovose. (Informacija, gauta iš Turkmėnijos ambasados JAV šią versiją patvirtina).
Paksas kitaip
Tačiau jei Paksas geopolitiniu požiūriu tebuvo atsitiktinumas, kuriuo iš esmės nesugebėjo pasinaudoti nė viena pusė, apie Grybauskaitę to nepasakysi. Beje, Grybauskaitės atėjimas į valdžią taip pat susijęs su sukrėtimais JAV. To sukrėtimo vardas - Obama, jo esmė – naujasis užsienio politikos kursas, perkeliantis JAV dėmesį nuo Centrinės ir Vidurio Europos link Artimųjų Rytų, Afganistano, Irano bei Centrinės Azijos. Pragmatikams Europoje ir Rusijoje atsirado reali galimybė tarsi replėmis suspausti Centrinę ir Rytų Europą ir įtraukti ją į grynai europietiškos politikos orbitą. Grybauskaitė, sakyčiau, pirmasis šių pastangų rezultatas. Tokiam posūkiui buvo ruoštasi kur kas anksčiau, nei Obama tapo JAV prezidentu. Ir į Grybauskaitę kaip į perspektyvią politikę investuojama buvo taip pat kur kas anksčiau Psichologiniu požiūriu D. Grybauskaitė Lietuvos žmonių priimama lygiai taip pat, kaip buvo priimamas R. Paksas (kaip charizmatiška, akivaizdžiai pervertintus lūkesčius kelianti politikė), tačiau tenka išsakyti bent dvi svarbias išlygas. Grybauskaitės žmogiška medžiaga yra gerokai imlesnė, lankstesnė nei Pakso. Paksą buvo mėginta paversti projektu jam jau įsibėgėjus, o Grybauskaitės atveju yra visiškai kitaip. D. Grybauskaitė – tipiška valdininkė, kuriai diktuojama politika. Todėl jos sprendimas tapti prezidente nėra spontaniškas žingsnis, jis buvo rūpestingai sustyguotas Briuselyje.
Lenkus nupirks postais
Lietuvoje daugelis pasiduoda pagundai manyti, jog būtent jų valstybė yra geopolitikos subjektas. Iš tiesų Lietuva tokia nėra. Dažnusyk ji nėra netgi apibrėžtas objektas. Tai tik teritorija, kurioje vyksta tam tikro geopolitinio vyksmo atkarpa. Geopolitiniu požiūriu Lietuva tėra nedidelė, neįtakinga valstybė, turinti savo didžiavalstybiškumo kompleksų, per kuriuos ją nesunku valdyti. Kitas dalykas – Lenkija. Būtent Lenkija (kuri taip pat turi savo didžiavalstybinių kompleksų) yra tos proamerikietiškos politikos ašis Europoje.
Lenkija yra pagrindinis Europos pragmatiškų jėgų ir Rusijos taikinys. Mano išvada: D. Grybauskaitė yra lietuviška repeticija prieš lenkišką spektaklį. Ir visai galimas daiktas, kad to styguojamo lenkiško spektaklio pagrindinis herojus yra Jerzy Buzekas, ką tik tapęs naujuoju Europos Parlamento pirmininku.
(...)
