Teisinės neliečiamybės Seimo sprendimu netekusi teisėja Neringa Venckienė jau politikė, o pati istorija turės daugiau padarinių politinei, negu teisinei sistemai, mano Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas Henrikas Mickevičius.
Pasak H. Mickevičiaus, liūdnai Garliavos mergaitės dramoje išgarsėjusi teisėja N. Venckienė kaip pilietė patirs visas standartines baudžiamojo persekiojimo procedūras, tačiau tai neišvengiamai turės politinių padarinių. „Sunku pasakyti kieno pusėje yra visuomenės dauguma. Negražiai sakant, Lietuvai susiskaldžiusi į „pedofilus“ ir „kedofilus“ yra labai sunku spręsti, kurių yra daugiau. <...> Manau, kad ši situacija tiesiog atvėrė kanalą nepasitenkinimui ir aš suprantu tuos žmones, kurie yra nepatenkinti tuo, kaip veikė ir veikia sistema“, – sakė ŽTSĮ vadovas.
Anot H. Mickevičiaus, jis ir jo institutas visada pasisakė už teisinių procedūrų laikymąsi ir galima džiaugtis, kad Seimas nesiėmė sau nebūdingų funkcijų. „Seimas turėjo nustatyti, ar neliečiamybę turintis žmogus nėra persekiojamas. Jei jis tokių faktų nenustatė, tai viskas yra tik teisinė procedūra“, – pabrėžė visuomenininkas.
N. Venckienės ir jos velionio brolio Drąsiaus Kedžio vėliavas, pasak H. Mickevičiaus, jau nešioja daug žmonių, tad teisiniai ir politiniai rezultatai gali būti labai nevienodi.
Visą H. Mickevičiaus komentarą išklausykite čia:
Viešųjų ryšių bendrovės BRANDSCAPE vadovas Mindaugas Lapinskas nemano, kad N. Venckienė rudenį vyksiančiuose parlamento rinkimuose laimės daug, kartu pastebi, kad visuomenė šiuo klausimu tiek pat poliarizuota, kaip ir svarstant naujos branduolinės elektrinės klausimą. „Kone kiekvienas žmogus turi nuomonę tiek apie atominę elektrinę, tiek apie Garliavos istoriją. Tačiau tarp jų yra ir skirtumų. Garliavos istorijoje vienos ar kitos pusės šalininkų-priešininkų įsitikinimų nepakeis nauji faktai ar papildoma informacija. Žmonės juos vertins iš susiformavusios nuomonės pozicijų – mergaitė nesipriešino, vadinasi, buvo apsvaiginta, nerado pedofilų, vadinasi, jie gerai slapstosi. Todėl N. Venckienės politinei jėgai esminė problema bus, kaip padaryti, kad šalininkai rinkimų dieną ateitų balsuoti. Neatrodo, kad ji turi kitų populiarių žmonių, kurie irgi gebėtų mobilizuoti elektoratą, todėl jos perspektyvos, be vienos ar kitos apygardos, yra abejotinos.
Atominės šalininkų-priešininkų diskusijoje iššauti tikrai dar ne visi šūviai. Jei šį klausimą tikrai eskaluoja Rusija, kur kas efektyvesnė strategija butu kurti „referendumo“ dėl atominės elektrinės temą, išpūsti šį klausima iki gyvybiškai svarbaus kiekvienam žmogui, tada ir kandidatai privalės turėti aiškią poziciją. Kaip besidalintų simpatijos, tiek šalininkai, tiek priešininkai tada veiktų gerokai didesniame, ir, svarbiausia, balsuojančių rinkėjų lauke. Kaimyninė šalis tai moka padaryti. Oranžinę Ukrainos revoliuciją iš dalies išprovokavo apsisprendimas dėl Ukrainos narystes NATO. Tai buvo ypač tolima perspektyva, bet, sėkmingai ją išsukus, pradėjo atrodyti, kad sprendimas būtinas čia ir dabar. Perfrazuojant Al Capone, argumentas ir keletas milijonų agitacijai visuomet yra veiksmingiau, negu tik argumentas“, – sakė M. Lapinskas.
(Netrukus pridėsime visą komentaro įrašą)
