Ne paslaptis, kad Lietuvos paštas netolimoje praeityje, švelniai tariant, dirbo blogai. Vien tik 2009 m. nuostoliai siekė 36 mln. Lt, jo veikla pasižymėjo į bankrotą vedančiomis aferomis, numatomos vėlesnės „prichvatizacijos“ tikslu. E. Vaidelio vadovaujama valstybinė įmonė suplojo 17 mln. Lt už sklypą, kurio rinkos vertė apie 2,5 mln. Lt. Kodėl visa ta veikla neužkliuvo nei buvusiems susisiekimo ministrams, nei vyriausybėms, nei prokuratūrai?
Paskutinių metų pašto darbas žymiai pagerėjo tuo požiūriu, kad laiškui keliauti iš Kauno į Vilnių nereikia savaitės, o pradingusių, emigrantų siųstų laiškų (storų, t.y. su šlamančiais ten banknotais) skaičius sumažėjo, ir naujasis vadovas Andrius Urbonas pasiraitojęs rankoves ėmėsi ryžtingos reformos.
Tačiau iškyla klausimas, ar numatomi kaimo pašto skyrių darbo dienų ir pašto korespondencijos pristatymo į kaimus savaitinių dienų trumpinimai yra neišvengiami, ir tokiu būdu nediskriminuoja kaimo žmonių? Nors pagal reformos projektą perėjimas nuo 6 iki 5 dienų darbo savaitės leistų sutaupyti 2,5 mln. Lt, tačiau tik spaudos pristatymo ir klientų aptarnavimo kokybės sąskaita. Šiuo metu veikia 736 stacionarieji ir 28 kilnojamieji pašto skyriai, iš jų t i k 264 atlieka vartotojų kreditų paslaugą, o pašto darbuotojų armija viršija 7,6 tūkst.
Tikėtina, kad tikslingiau būtų trumpinti ne darbo dienų, bet darbo valandų skaičių, įvedant biurokratiškumu nedvelkiantį, lankstesnį darbo grafiką. Negali būti toleruojama dabartinė pašto praktika, kai už pašto pristatymus į kaimą taikomi didesni įkainiai nei už tokius pačius į miestą. Nėra pagrindo tikėti, kad jau išsemtos visos darbo organizacijos tobulinimo ir sąnaudų mažinimo galimybės.
Svarbiausia neišnaudota galimybė geresnio serviso, ypač kaimo žmonėms, ir papildomo pajamų šaltinio yra nenoras pasinaudoti pažangių ES valstybių paštų patirtimi. Nors aklas kopijavimas nebūtinas, bet, pavyzdžiui, kiekviename Vokietijos kaimo pašto skyriuje galima atlikti pagrindines pašto ir bankines operacijas. Tam dažnai pakanka vieno už langelio stovinčio darbuotojo. Lietuvos pašte dauguma darbuotojų sugebėtų tokias operacijas jau šiandien vykdyti. Apšviesti reikėtų mažiau tokius paštininkus, bet labiau kaimo žmones, laikančius santaupas „pančekose“. Tereikėtų žmonėms išaiškinti, kad indėliai pašte, kaip ir valstybinės obligacijos, priešingai nei jų „pančekos“, yra apdrausti. Neturėtų būti problemų jiems valdyti savo einamąją piniginę sąskaitą pašte, turėti galimybę atlikti visas pinigines operacijas, tame tarpe, pavyzdžiui, ir įsigyjant valstybinės obligacijos lakštų. To propagavimui galėtų pasitarnauti nacionalinė televizija (pavyzdžiui, kad ir vietoje rytinės „švietėjiškos“ horoskopinės informacijos) bei kitos valstybinės institucijos.
Numatomas rezultatas: vietoje „pančekose“ įšaldytų litų, kurių trūksta ūkio plėtrai (nes litai turi būti padengti auksu arba užsienio valiuta), žmonės gautų užtikrintus dividendus, verslas „kraujo“, valstybei truputį atpigtų skolinimasis, paštas galėtų gauti pelno. Galėtų ir sugebėtų, jei vyriausybė norėtų ir mažiau kalbėtų, o daugiau darytų – pagal šalies Prezidentės rekomendacijas.
Akivaizdu, kad naudą turėtų visi, išskyrus kaimo banditėlius dėl močiučių ir kitų kaimo gyventojų ištuštėjusių pinigų slėptuvių.
Dr. Norbertas Penkaitis
Kirchzarten (Vokietija)
