„Ne dėl nepritekliaus šiandien esame pikti ir nelaimingi“, – įsitikinusi aktorė ir visuomenės veikėja Nijolė Oželytė.
– Ilgą laiką buvote beveik dingusi iš viešumos. Kas paskatino prabilti?
– Jei ne mano kalba apie Sausio 13-ąją su vienos mokyklos moksleiviais, turbūt ir toliau būčiau bendravusi tik su facebookʼo draugais. Mokiniai įkėlė mano kalbą į internetą, todėl buvau užpulta su klausimais ir didžiuliu susidomėjimu.
Iš tikrųjų nežinau, ką tokio ypatingo pasakiau, bet mane vis kviečia į susitikimus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Dabar esu pakviesta į Birmingamą. Džiaugiuosi, kad esu kviečiama. Esu dėkinga tiems, su kuriais bendrauju. Pati daugelį dalykų per gyvenimą suvokiau, nes godžiai gaudžiau ir gaudau žodį. Dabar tuo dalijuosi su kitais.
Kuri krizė baisesnė?
– Viešojoje erdvėje, kalbėdama apie šiandienos laikus, esate sakiusi: „Teisingumo valstybėje yra tiek, kiek joje yra teisingų žmonių.“ Ar manote, kad vertybių krizė Lietuvoje šiuo metu didesnė nei ekonomikos?
– Manau, kad dauguma žmonių šiandien yra pakibę tarp žemės ir dangaus. Kūnas beveik patenkintas, niekas badu juk nemiršta. Žmonės pavalgę, išsimokslinę, bet kartu jaučia, kad jei esi gyvas ir pavalgęs – nebūtinai esi laimingas.
Kitaip tariant, nuo žemės pakilome, o dangaus nepasiekėme, nes nebeliko dvasinio vedlio. Katalikų Bažnyčia, kuri turėtų atlikti šį vaidmenį, kaip ir visame pasaulyje susikrovė turtus, amžinąsias tiesas panaudodama savanaudiškiems tikslams.
Šiandien esame lyg tie vaikų globos namų augintiniai, kurie auga pikti ir suirzę, skundžiasi visam pasauliui, kad yra nemylimi, nors patys mylėti nemoka. Dergiame savo valstybę nesuvokdami, kad patys ją statome. Mums reikia teisingumo, bet nesugebame suvokti, kad teisingumo turime tiek, kiek patys esame teisingi.
Kokie mes, tokia ir valdžia
– Manote, kad niurzgėti nėra dėl ko?
– Galiu pasakyti, kad dar niekada taip turtingai negyvenome kaip šiuo metu. Turiu pažįstamą jauną verslininkę, kuri niekaip neranda darbininko už 2 tūkst. litų atlyginimą. Ateina žmonės iš darbo biržos, bet ne darbo, o pažymos prašo, kad netinka šiam darbui.
Paskui tie patys arba kiti panašūs šaukia, kad jie nieko neuždirba, kad valdžia bloga, kad visi vagys. Ir tik ne jie, o valdžia kalta dėl visų bėdų. O iš tiesų juk kokie esame, tokia ir mūsų valdžia. Klausiu žmonių per susitikimus: „O jūs nevogtumėte būdamas valdžioje?“ „Vogčiau, – atsako, – bet ne tiek.“
Vienas mano pagyvenęs draugas virkavo, kad jį žemina tai, kad dalis jo drabužių pirkti vadinamajame skuduryne. O aš dėl to nesijaučiu pažeminta, nors irgi pirkdavau ir perku – Sau, vaikams, anūkams. Jei nesijauti menkysta, drabužis tavęs tikrai menkesniu nepadarys. Man apskritai gyvenimo nepriteklius negadina.
– Save vadiname nelaimingiausiais visoje Europoje. Kuo, jūsų akimis, skiriamės nuo senosios Europos?
– Visa Europa suvokia, kad kiekvieno gyvenimo laimė priklauso nuo to, kiek laimingi kiti, esantys šalia. Tuo tarpu lietuvis mato tik save vieną. Užtenka dviračiu išvažiuoti, kad tuo įsitikintumei. Man taip besivažinėjant tiesiog prieš nosį visa šeima dviratininkų sustoja ir čia pat, palikę ant kelio dviračius, eina į šalikelę šlapintis.
Kelias kitiems užtvertas, bet jeigu tos šeimos paklausi, kodėl užtvėrė kelią, jie nesupras, kur čia bėda. Būtent taip Lietuvoje ir įrodinėjame savo reikšmingumą. Visur.
Pats gyvenimas yra vertybė
– Peršasi išvada, kad esame laimingi tiek, kiek patys tos laimės verti?
– Yra tokia Rytų patarlė: „Nori būti laimingas? Būk.“ Visada kaliau ir tebekalu savo vaikams ir anūkams, kad pretenzijų šiame pasaulyje niekam nedera reikšti, išskyrus save.
Esu laiminga, nes gyvenu taip, kaip galvoju, kad reikia gyventi. Manau, kai žmonės suvoks, kad vertybė yra pats gyvenimas, o ne pinigai, jog visi esame bendrakeleiviai, tada galima laukti ir pokyčių.
– Teigiamus pokyčius siejate ir su emigracija?
– Pirmiausia to, ką turime šiandien, nevadinu emigracija. Pasaulis liko be sienų, žmonės išvažiuoja ir grįžta. Bendraudama su mūsų tautiečiais Amerikoje, Londone supratau, kad išvykę žmonės yra gerokai tautiškesni už mus. Tik matydami tėvynę iš šalies jie pajaučia, kokia ji svarbi.
Kita vertus, užsienyje ateina supratimas, kad gerai gyventi gali tik būdamas padorus, kitokie ten neišsilaiko. Taigi belieka būti padoriam. Ateis laikas, kai tie išvykėliai grįš, o sugrįžę rinks valdžią, kels jai užduotis, nes to bus jau išmokę.
Juk šiandien Lietuvoje nemokame nei valdžios rinkti, nei užduočių valdžiai skirti, nei kontroliuoti, kaip ji vykdo tas užduotis.
Elvyra Žvirblienė
