Irena Kamičaitienė
Nijole, esate stipri, vertinama aktorė. Ar dar prisimenate vaidmenį, kurį atlikusi pirmą kartą pajutote pasitikėjimą savo, kaip aktorės, jėgomis?
Buvo du didžiausi lūžiai, vienas – spektaklyje, kitas – kine. Vaidmenys juose anuomet man suteikė drąsos ir padėjo suvokti, ką reiškia iš tiesų valdyti publiką. Gal sunku patikėti, bet teatro scenoje taip pirmiausia nutiko vaidinant Pepės Ilgakojinės personažą.
Tuomet buvome sukūrę tokią mažą trupę, visiškai atskirą teatrą, kurį pavadinome „Džiugena“. Vien toks nuostabus pavadinimas pats už save kalba, ar ne? Toks šviesus ir teigiamą emociją perduodantis žodis – tinkamas pavadinimas teatrui. Juk Astridos Lindgren knygelėje vaikai irgi eina ieškoti „džiugenos“. Bet teatre niekas netikėjo, kad galiu suvaidinti tą Pepę – mat jau buvau pavadinta fatališka moterimi, kuri gali vaidinti dramatiško likimo personažus...
N. Narmontaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Roko Medonio)
Ar iš tiesų tokia jautėtės?
Jaučiau, kad gyvenime esu gerokai išgyvenusi, patyrusi daug skausmo, bet to jokiu būdu nenorėjau atskleisti... Bijojau pasirodyti silpna. Turbūt šiandien galėčiau pripažinti, kad tuomet tai buvo gyvenimo personažas – tos didelės plačiabrylės skrybėlės, paltai iki žemės tarsi saugojo kažkokį mano lauką. Tačiau dabar dažnai išgirstu, kad daug kam toks mano įvaizdis patiko.
O man vaidinti tokias fatališkas moteris nebuvo sunku. Ir šiandien mano atliekami vaidmenys dažnai sunkūs, bet man jie – nepaprastai įdomūs. Aš tų sunkiųjų, svarbiausių spektaklių, kuriuos rodome Mažajame teatre, laukiu kaip didžiausios šventės. Į juos sudėtas tam tikras „krūvis“, todėl yra ką „pavežti“. Pavyzdžiui, Jono Vaitkaus „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ Prieš žengiant ant scenos reikia gerokai pakedenti savo vidų. Taip pat ir „Meistriškumo pamokoje“ arba „Selavy!“ ( C'est la vie – „Toks gyvenimas“). Pastarasis išoriškai gal atrodo gana lengvas, nes jame daug dainų, judesio, tačiau vienam aktoriui „pakelti“ visą tą vaidmenų, skirtingų personažų virtinę... Ten tikrai yra ką veikti, todėl fiziškai šis spektaklis – sunkiausias. Daug lengvesnis, pavyzdžiui, Jaunimo teatre rodomas „Kapinių klubas“, kur vaidinu su Egle Gabrėnaite ir Elvyra Piškinaite. Jame „svoris“ padalytas keliems aktoriams.
Kuo pasirodė patraukli Pepė Ilgakojinė, kurios personažas tuomet suteikė drąsos?
Tada visi netikėjo, sakė: „Tai – ne tavo vaidmuo.“ Nors aš tiesiog juste jutau, kad tas vaidmuo – kaip tik man. Vaikystėje buvau pasiutusi, todėl visi tie karstymaisi ant stogų, laipiojimai medžiais, berniukų tramdymai, visokie pokštai – tiesiog mano kraujyje. Man Pepės personažas tikrai pasirodė be galo artimas – lyg apie mane būtų rašyta. Bet pirmiausia vis dėlto reikėjo pakeisti kitų nuomonę ir nusistatymą, kad su tokiu ūgiu ir meškerykočio pravarde netinka vaidinti devynerių metų vaiko. O paskui pasirodė, kad vaikams vaidinti apskritai sunkiausia, nes jie pastebi bet kokį melą. Aš net tokias žaidimo taisykles jiems buvau sugalvojusi: kai parodysiu ženklą – kaip sporte, kaip krepšinyje – bus minutės pertraukėlė ir visi nutils. O šiaip siausime, žaisime, išdykausime – būdavo, vaikai net ant kėdžių užsilipa ir visi rėkia, visa salė! Iš kampų girdėdavosi mokytojų šnypštimas: „Ššššš...“
Aktoriai, su kuriais vaidinau, sakydavo: „Jausmas toks, lyg salė būtų pilna gyvačių...“ O aš atvirkščiai – įsiutindavau juos ir paskui klykiančius 400, 500 ar net 700 vaikų per sekundę nutildydavau. Visi vaikai staiga
nuščiūdavo ir išplėstomis akimis klausydavo... O aš per tą spengiančią tylą su ašara gerklėje sakydavau: „Kaip aš norėčiau susitikt savo tėtį...“ Pasakydavau visą esmę – kad tėtis yra be galo svarbus ir kad jis dabar išplaukęs, o aš tikiu, jog sugrįš... Visus svarbiausius dalykus galėdavau pasakyti taip, kaip noriu. Kai išmokau valdyti vaikų auditoriją – kažkas pasikeitė. Pajutau didžiulį malonumą būti scenoje! Kai žinai, kad gali valdyti žmones – jauti palaimą.
Įdomu, ar tokie gebėjimai naudingi už teatro sienų? Galbūt jums tiesiog lengva bendrauti su žmonėmis?
Man dažnokai sakoma, kad turiu stiprią energiją ir galėčiau armijas vesti (šypsosi). Kad jei ką nors pasakau – viskas labai įtikinamai skamba. Tačiau niekada to specialiai nesiekiu, gink Dieve. Apskritai gyvenime negaliu pakęsti vaidybos – mane tai labai erzina. Toks gebėjimas įtikinti atsiranda savaime – matyt, tokia prigimtis, turiu daug jėgos. Keista tik, kad tas efektas – kažkoks atvirkštinis. Scenoje išsikalbu, „išsiverčiu“, apnuoginu sielą, o gyvenime – atvirkščiai. Pavyzdžiui, visos draugės žino, kad nemėgstu šnekėti, todėl į mano sielą niekada nelenda. Kai bendrauju su bičiulėmis – jų klausausi aš. Noriu klausytis, man tai įdomu. Ir nebūtinai apie džiaugsmingus dalykus, esu girdėjusi daug liūdnų gaidų. Į save esu sudėjusi šimtus istorijų – išeitų visas romanas. Bet į visa tai reaguoju taip: istorijos į mane sukrenta tarsi į šulinį – ir viskas. Gali būti, kad šitaip įsikraunu vaidmenims.
Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu nuolat šypsotės. Ar iš tiesų nešate džiugesio vėliavą širdyje ar tai aktorės duoklė visuomenei?
Norite, prisipažinsiu vieną dalyką? Ar patikėsite – man kartais vakare nuo juoko skauda žandikaulius! Iš tiesų pastaruoju metu daug juokiuosi. Natūraliai – man taip smagu. Su ta šypsena yra taip: jei pavartytumėte 15–20 metų senumo žurnalus, išvystumėte, kad beveik nei viename jų nesišypsojau. Buvo įsijungusi kažkokia savisauga, priedanga. Bijojau šypsotis, buvau labai kompleksuota. Pavyzdžiui, man atrodė, kad mano dantys taip negražiai išsikišę... Jei kas būtų pasakęs, kad galėsiu kada nors pilna burna juoktis – būčiau nepatikėjusi. Šiandien savęs nebebijau. Sakau: „Na nepykit, žmonės, jei kam esu negraži. Tai ką dabar padarysi – juk ne visi gražuoliais gimstame.“ Šiandien tikri ar menami trūkumai man netrukdo! Žinote, tai labai patogu... O brangiam žmogui, pasirodo, visi mano trūkumai – patys gražiausi bruožai.
Minėjote, kad persilaužti, atsiverti, pasitikėti savimi jums padėjo ir kinas.
Taip, pakvietė mane tada Algimantas Puipa vaidinti filme „Bilietas iki Tadž Mahalo“ ir paskyrė charakteringą žiaurios, nepatrauklios, su naktiniais vaikščiojančios (ir galvojančios, kad tai vakarinė suknelė) karininkės vaidmenį.
Pirmiausia, ko režisierius iš manęs reikalavo – nueiti į dantų kliniką ir paprašyti, kad man padarytų dirbtinius metalinius priekinius dantis. Pagamino tokius užmaunamus – vieną dantį iki šiol išsaugojau. Kai filmavausi, staiga supratau, kad būti gražiai tikrai nėra didžiausias privalumas. Privalumas – būti tokiai, kokios reikia vaidmeniui. Kai tai suvoki ir išdrįsti būti su tais metaliniais dantimis, susivėlusi – supranti, kad tai – laimė. Toks suvokimas mane visiškai atpalaidavo.
Daug kam galbūt atrodo, kad jums pražysti labiausiai padėjo draugystė ir santuoka su Pauliumi Kovu.
Žinojau, kad to užklausite. Negaliu šito paneigti – kai žmogus iš tiesų laimingas, jis švyti. Paulius tikrai mane tokią daro, nors laimė susideda iš daugelio dalykų. Kartais būdama viena namuose pajuntu, kad šypsausi! Pagalvoju: „Kas man yra, kur to džiaugsmo šaknys?“ Ir suprantu, kad galvoju apie Paulių. Vaikštau ir šypsausi, man gera.
Nijolė Narmontaitė ir Paulius Kovas (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
Jūs ir Paulius esate labai stiprios asmenybės. Kaip manote, kodėl judu taip vienas kitam tinkate?
Nežinau, abu esame raguoti. Jis – Ožiaragis, aš – Avinas. Galbūt teisingai tuos Zodiako ženklus aprašinėja... Avinas – tas, kuris labai daug prisisvajoja, primąsto, užmaišo košės, sukuria veiksmo, o Ožiaragis capt pagauna tą stimulą, sumanymą ir būtinai įvykdo iki galo. O man iki finalo kokią idėją įgyvendinti kvapo žiūrėk ir pritrūksta, nes jau kita idėja užvaldė... Todėl kartais atrodo, kad kai kurie dalykai ima ir įvyksta tarsi savaime. Taigi sakau, kad reikia atsargiau svajoti, nes matau, jog visos svajonės pildosi.
Vis dėlto scena – itin stiprių jausmų vieta. Ar gyvenimas už kulisų artistui kartais neatrodo nuobodesnis?
Oi ne, gyvenime atsitinka taip, kaip scenaristas nė nesugalvoja. Gyvenimas yra toks įdomus! Tik žmonės būtų laimingesni, jei suvoktų, kad svarbu nustoti gyventi kitų gyvenimu. Liautųsi pavydėję, kad kitam geriau, jog kitas gali išvykti į svečią šalį, turi pinigų ar vaikų, o aš ne... Kai tai iš minčių pasitraukia – gyvenimas atrodo visai kitoks.
Aš dabar važinėju į susitikimus su žmonėmis po visą Lietuvą ir man jie dažnai taria: „Aktore, aišku, jūs švytite, nes jūsų toks įdomus gyvenimas...“ O aš sakau: „Žinote ką, o aš galiu pasakyti: „Koks įdomus jūsų gyvenimas! Aš šiandien perėjau per jūsų miestelį – tiek gražių kiemelių, nuostabių žydinčių gėlių, šalia – miškas. Jūs galite išeiti grybauti.“ Ir pradedu pasakoti, kad tai gali būti didžiausia vertybė. Tada žmonės pripažįsta: „Mes tikrai nebepastebime, ką turime.“ Per dažnai tikime, kad kitur geriau, o juk ir namuose gera ir gražu. Antai iš Australijos atvykę žmonės sako: „Jūs turite tokį stebuklą – sniegą!“
Bet keliauti juk irgi smagu, ar ne? Vienu metu jūs lyg pradėjote daugiau keliauti.
Ne vienu metu – aš keliavau visą laiką, ištisai, nuo pat vaikystės. Man tai nepaprastai patiko, buvo taip įdomu. Su savo tėvais „zapuku“ (kuriam kažkas kelionėje išdaužė langus) apvažiavome visą Kareliją – apsimuturiavę, sukandžioti uodų. Kur leido, ten važiavau – pavyzdžiui, apkeliavau visą Rusijos Aukso žiedą. Pinigus taupydavau tiktai kelionėms. Pirmoji kelionė į užsienį buvo į Bulgariją – tai atrodė kaip stebuklų stebuklas. Atsimenu, kai ten parduotuvėje pamačiau mažučius nuostabiai gražius vaikiškus batukus (o juk neturėjau šeimos, nebuvau ištekėjusi ir vaiko dar neturėjau) – už visus iškeistus pinigus pripirkau vaikiškų batukų. Jie buvo tokie dailučiai... Pamaniau: „Vienus padovanosiu, o kitus pasilaikysiu savo būsimam vaikui. Juk vis tiek kada nors jį turėsiu. Ir apausiu tokiais gražiais batukais!“
Ar batukai sulaukė, kol gimė jūsų sūnus Simas?
Taip, taip! Net turiu nuotraukas, kur Simas apautas tais baltais batukais su užtrauktuku per visą batelį. Bet mažieji batukai spintoje Simo laukė ištisus ketverius metus. O Simas dabar Balio saloje. Vakar kaip tik pasitikrinau paštą ir pamačiau, kad gavau tokį gražų laišką: „Aš jus įtikinsiu, kad artimiausiu metu turite keliauti į Balį.“ Mes su Pauliumi turime svajonę – nors nemažai keliavome, plaukiojome, nė vienos kelionės nepavadinome povestuvine. Juk ji turėtų būti labai graži. Ir Simas sako: „Mama, gal tai bus Balio sala?“
Nijole, paskutinis klausimas – jachta, kurioje dabar kalbamės, labai siūbuoja. Ar jums patinka vandens stichija, ar negąsdina?
Bijau gelmės, tikrai bijau. Kai nėra audros ir vanduo ramus – smagu, daug romantikos. Bet kai kyla audra... Viena Švedijoje buvo taip išgąsdinusi, kad man žinote kas nutiko? Du mėnesius sapnavau košmarus. Ir kokius – sapnuose matydavau mirusius bičiulius, kolegas, kiekvieną naktį vis kitus. Labai apsidžiaugiau, kai tie sapnai pagaliau baigėsi, nes jie mane labai kankino. Nors susapnuoti žmonės ir sakė, kad anapus – gerai. Tai nuteikia viltingai. Bet vis dėlto dar noriu būti čia, nes man čia labai patinka.
