Prieš kurį laiką Rusijoje paskelbtas žinomo šalies kino režisieriaus ir visuomenininko N. Michalkovo manifestas „Teisė ir tiesa“ (jo tekstą galima rasti http://statistic.su/blogfiles/manifest.doc), kurį jis vadina „švietėjiško konservatizmo manifestu“, sukėlė didžiulį rezonansą šalies politikų, politologų, žiniasklaidos, kultūros veikėjų ir eilinių gyventojų tarpe. Vieni pasirodžiusį veikalą griežtai sukritikavo (ypač Rusijos liberalai), kiti karštai palaikė (pavyzdžiui, Aleksandras Duginas), treti buvo linkę sutikti su vienomis manifesto mintimis ir kvestionuoti kitas.
Vertinti šį N. Michalkovo darbą galima dvejopai. Pirma, galima analizuoti išimtinai tezes, kurias jis formuluoja savo manifeste, ir svarstyti, kiek jo pasiūlymai tinka Rusijai (atitinka jos realijas ir istoriją). Antra, galima kelti klausimą, ar jo manifestas nėra Kremliaus žingsnis siekiant tam tikrų politinių tikslų (ypač turint omenyje tai, kad N. Michalkovą sunku pavadinti griežtu valdžios oponentu).
Antras aspektas yra svarbus, nes jeigu manifeste išdėstytos idėjos yra visuomenei atsargiai pateikta būsima šalies valdžios ideologija, jis turėtų būti vertinamas daug rimčiau negu kaip vieno (tegul ir žinomo) Rusijos gyventojo pilietinė pozicija.
„Taip Rusijoje buvo anksčiau, taip joje bus ir ateityje“
Pirma, pasak manifesto autoriaus, Rusija – tai ne nacionalinė valstybė, o dvasinio pagrindo kontinentinė imperija, ir tai yra neišvengiamas jos likimas. Jeigu ji atsisakys suvokti savo likimą, žlugs. Jai gresia transnacionalinių korporacijų diktatas, tarptautinių finansinių grupių spekuliacijos ir vartojimo ideologija, kuri žlugdo naciją.
„Modernizacija neturi reikšti vesternizacijos. Mes – ne Hondūras“, – rašo N. Michalkovas. Įdomesnis momentas šiame kontekste yra tai, kad tekste pabrėžiamas bendras dvasinis pagrindas, o ne konkrečiai stačiatikių religijos pradas ir nemažai kalbama apie skirtingų Rusijos religijų ir etninių grupių santarvę (iš šalies tai atrodo kaip Kremliaus viešųjų ryšių specialistų žingsnis į priekį, palyginti su ankstesniais laikais, kai valdžia labiau akcentavo stačiatikių religiją kaip pagrindinę Rusijos religiją).
Antra, Rusijai yra reikalinga stipri valstybė ir stipri valdžia. Dar daugiau, N. Michalkovo nuomone, valdžia gali riboti žmogaus laisvę (jam užteks ir vidinės laisvės, kuri yra Dievo dovana), tačiau „Rusijos gyventojas paklūsta kitam žmogui, pasauliui ir valstybei ne pats savaime, o mylėdamas Dievą ir Tėvynę“.
Trumpai sakant, rusai gyventi be jais besirūpinančios valstybės negali ir turi suprasti, kad privalo jai paklusti pirmiausia savo labui. „Visa Rusijos tvarkos ir sėkmės paslaptis – viršuje, aukščiausioje valdžioje“, – teigia N. Michalkovas, cituodamas Rusijos stačiatikių bažnyčios Sinodo oberprokuroro K. Pobedonoscevo žodžius, pasakytus 1876 m., ir pabrėžia: „Kiek bemylėtume paprastą rusų liaudį, mes esame nuoširdžiai dėkingi labiau ne Jemeljanui Pugačiovui, o jo maištą numalšinusiam Aleksandrui Vasiljevičiui Suvorovui.“
Na ir, be abejo, galingai imperijai reikia stiprios armijos ir stipraus lyderio (nes asmeninė atsakomybė geriau už kolektyvinį neatsakingumą), kuris kartu su savo „politine gvardija“ vestų ją į priekį. Jeigu jis gerai tvarkysis su užduotimi, gali likti ilgesniam laikui, juk politika – tai „valdžios paėmimo, išsaugojimo, o svarbiausia – perdavimo menas“.
Trečia, manifeste aiškiai pabrėžiamas Rusijos kolektyvinis socialinis pradas. „Kalbėdami apie aukštą ir išskirtinį asmenybės vaidmenį istorijoje, turime omenyje asmenybę, o ne atplėštus vienas nuo kito individus, egzistuojančius už visuomenės ir valstybės ribų [aiški užuomina į vakarietišką visuomenę]. Mums žmogaus asmenybė – organinė vienybė, kurią sudaro AŠ, TU ir MES. Mes žiūrime į ją per Dievo Sumanymo ir visuomeninių santykių prizmę. Mūsų idealas – socialinė brolybė: laisvų žmonių, turinčių tiek pilietines teises, tiek pilietines pareigas, sąjunga.“ Taip pat būtina paminėti, kad tiesa manifeste yra iškeliama aukščiau už teisę. Tačiau Rusijos atveju, kur visada buvo priimta gyventi labiau pagal sąžinę (arba pagal kriminalines taisykles, rusiškai по понятиям), o ne pagal įstatymą, tai nėra naujas dalykas.
Pagaliau negalima neatkreipti dėmesio į manifesto žodžius, faktiškai skirtus Rusijos stambiajam verslui, arba tiesiog oligarchams. Pasak N. Michalkovo, taip buvo anksčiau, taip turi būti ir dabar: „Didikai gaudavo žemių, tačiau galėjo jas turėti ir valdyti tik tarnaudami Carui ir Tėvynei. (...) Turtingieji turi dalytis su vargšais.“ Visa tai jis pavadina paprastai – „konstruktyviu valdžios ir verslo dialogu“ ir „verslininkų socialinės atsakomybės jausmu“.
Štai ir visas manifestas
Apibendrinant manifesto idėjinę bazę, galima konstatuoti, kad ji iš esmės niekuo nesiskiria nuo Rusijos neoeuroazijistų idėjų. Apie viską, kas buvo minėta anksčiau, vienas iš euroazijistų ideologų A. Duginas kalba jau seniai. Kaip tik todėl jis ir palaikė kiekvieną N. Michalkovo manifesto raidę (o kaip kitaip, jeigu skaitant manifestą susidaro tvirtas įspūdis, kad atskiri jo gabalai tiesiog yra perkelti iš A. Dugino knygų). Tačiau dėl A. Dugino kaip asmens ir jo judėjimo „iškabos“ bei įvaizdžio šios idėjos ligi šiol nėra plačiai diskutuojamos Rusijos viešajame diskurse, nors, tikėtina, yra palaikomos aukščiausios valdžios.
Dar vienu bandymu sukelti panašią idėjinę bangą buvo knyga „be autorių“ „Projektas Rusija“. Ten viskas tas pats, tačiau ir ji buvo pastebėta tik ekspertų. Ir štai dabar manifestas, kuris, kaip rusai mėgsta sakyti, yra „sena daina apie tą patį“ – tik dabar su N. Michalkovo vardu. Todėl visai teisingai parašė „Nezavisimaja gazeta“: „tai partinio veikėjo tekstas, kruopščiai sukompiliuotas iš konjunktūrinių štampų kokio nors suvažiavimo išvakarėse. (...) Tokiam tekstui Michalkovas yra reikalingas kaip vardas, o ne kaip idėjų generuotojas.“
Kitaip tariant, N. Michalkovo manifestas gali būti naujas Kremliaus bandymas zonduoti visuomenės nuomonės dirvą, tikrinant, kiek jai yra priimtinos veikale pristatomos idėjos. Žinoma, galbūt tai tiesiog vieno žmogaus noras pasakyti, kas sieloje susikaupė (gal jis net pritaria tam, kas rašoma, todėl ir pasirašyti sutiko), tačiau labiau tikėtina, kad visa ši istorija nėra tokia paprasta. Juk neatsitiktinai keli pagrindiniai Rusijos televizijos kanalai (NTV ir RTR), kurie yra griežtai kontroliuojami valdžios, taip aktyviai ją išpūtė, sukeldami susidomėjimo bangą.
Dabar kone kiekvienas Rusijoje žino, kad yra kažkoks N. Michalkovo manifestas ir kad jis nepatinka liberalams. „O jeigu taip, tai tikriausiai kažką gero ir teisingo parašė, gal net paskaityti reikia“, – turėtų pagalvoti tas „kone kiekvienas“. O čia dar ir prezidento rinkimai 2012 m. artėja, ir kandidatui reikės pasiūlyti rinkėjams ką nors naujo vietoj vakarietiškos modernizacijos ar tikslo pavyti Portugaliją.
Trumpai sakant, teliko sulaukti, kada panašius dalykus pasakys V. Surkovas, o „Vieningoji Rusija“ pasiskelbs „apsišvietusių konservatorių“ partija, nes dabar kažkaip nejauku ir negražu kolegų fone likti be jokios ideologijos.
Kuo gali grėsti Rusijai praktinis aptartų idėjų pritaikymas? Tikriausiai niekuo. Manifeste yra labai teisinga frazė: „Taip Rusijoje buvo anksčiau, taip joje bus ir ateityje.“ Jeigu Rusija taip nori – tegul, nes tai jos teisė. O ji greičiausiai nori, nes liūdi ant krosnies be „kontinentinės imperijos“, „dvasinės misijos“ ir kitų panašaus pobūdžio globalių tikslų, ir nesvarbu, kad „daug ką pavyko pasiekti, bet mažai ką išsaugoti. O galiausiai... vis kažkas nepavykdavo.“
Ne kartą ir ne du Rusija eksperimentavo ir pati su savimi, ir su aplinkiniu pasauliu (kuris priklauso nuo jos lemtingo apsisprendimo net labiau nei ji pati ir iš karto pradeda kosėti, kai tik Rusijoje imama čiaudėti). Tačiau ligi šiol ji taip ir nesuprato, „ką daryti“. Ji – kaip gigantiškas ledkalnis, kurį stumia istorijos bangos ir kuriam pakeliui vis pasitaiko koks nors „Titanikas“. Bet kol ji ieško savęs – ji gyva.
Yra tokių, kurie norėtų, kad pacientas pagaliau mirtų (bus daug problemų, bet jas išspręsime ir gyvensime toliau). Yra ir tokių, kurie karštai nori, kad pacientas gyventų ir stiprėtų kartu su visais savo nesuvokiamais sumanymais ir siekiais, o „priešai“ paspringtų pykčiu. Pats ligonis negirdi nei vienų, nei kitų, leidžiasi gydomas visų iš eilės ir tuo pat metu gyvena kažkokį tik jam vienam suprantamą gyvenimą, atkakliai kartodamas: „Tiesa mūsų, už mūsų – Dievas.“ Štai ir visas manifestas...