Nomeda Marčėnaitė, „Išsipildymo akcijos“ globėja, vis dar turi naivią, bet labai gražią svajonę - kad Lietuvoje neliktų nė vienų vaikų globos namų. Nors ir supranta, kad iki tos svajonės išsipildymo mums dar taip toli.
Per penkerius garsiausio Lietuvoje labdaros projekto metus Nomeda aplankė ne vieną dešimtį vaikų namų, bet iki šiol neišmoko atsiriboti nuo ten kas kartą ją užplūstančių emocijų. Apie ką ji galvos per šį, jau sekmadienį vyksiantį, „Išsipildymo akcijos 2008“ finalą ir netrukus po jo išaušiantį Kalėdų rytą?
Tiki jaunais žmonėmis
- Ar atsimenate, kaip pirmą kartą apsilankėte vaikų namuose?
- Aišku, atsimenu. Kaipgi galima pamiršti tokį dalyką? Atėjau į kūdikių namus Žolyno gatvėje, Ulutės gimtuosius namus. Visai neseniai ji sakė, kad norėtų ten nuvažiuoti. Kasmet ten nuvažiuojame, tik šiemet dar nespėjome. Bet aš prisimenu ir daugybę kitų kartų, kai lankiausi vaikų namuose. Iš viso to kratinio atsimenu detales - vaikų žvilgsnius, pačius vaikus, koridorius.
- Per tuos metus vaikų namų buvo turbūt ne viena dešimtis?
- Žinoma. Buvo metų, kai aš labai aktyviai važinėjau. Maniau, kad to reikia. Nors buvo žmonių, kurie sakė: „Čia gi televizija, prifilmuok, pavaizduok, kad važiuoji, paskui sumontuosime, padarysime...“ Aš norėjau viską perprasti pati. Vieną dalyką labai aiškiai įsisąmoninau: mano didžiausia svajonė - kad tų vaikų namų nebūtų.
- Manote, kad tai įmanoma?
- Aš labai viliuosi, tik kol kas tai nėra įmanoma, nes, kaip dabar populiaru sakyti, nėra politinės valios. Jei kas nors manęs paklaustų, kokia yra „Išsipildymo akcijos“ prasmė, jei vaikų globos namų ir ten gyvenančių vaikų nesumažėjo, nepadaugėjo žmonių, norinčių įsivaikinti, situacija vis dar yra kritinė, pasakyčiau, kad vis dėlto matau teigiamų rezultatų. Žmonės suprato, kad yra problema. Prieš penkerius metus niekas net neįsivaizdavo, kad Lietuvoje yra daugiau nei 100 vaikų globos namų, o juose gyvena tūkstančiai vaikų. Kitas dalykas - tie vaikai jaučiasi ne tokie vieniši ir nereikalingi.
Pagrindinė vaiko teisė - turėti šeimą. O jie to neturi. Valstybė nesiima pakankamai reikalingų priemonių. Iki šiol kažkur voliojasi taip ir nepriimtas Šeimynos įstatymas, kuris labai pakeistų situaciją. Globa yra labai svarbi. Nes vaikas formuojasi stebėdamas aplinką. Gyvendamas ne šeimoje jis mokosi kolektyvinio gyvenimo - išgyventi būryje. Norėdamas sukurti šeimą jis neturi jokio modelio. Neturi ko atkartoti. O juk atkartojame ne tik gerus, bet ir blogus dalykus. Genai nėra lemiamas veiksnys. Lemiami yra namai. Bet niekas nenori priimti to įstatymo, niekam jis neįdomus, nes tai nepatraukli, neįdomi, nebalsuojanti auditorija...
Bet matau, kad auga nauja karta, kuri, tikiu, į įvaikinimą žiūrės kitaip. Ši karta laisvesnė. Nesu iš tų, kurie sako „sumautas jaunimėlis“. Aš labai tikiu šitais jaunais žmonėmis.
Negali būti abejinga
- Kai tapote „Išsipildymo akcijos“ globėja, turbūt galvojote, kaip reikės atsiriboti nuo jausmų, kuriuos patirsite važinėdama po vaikų namus?
- Jausmų banga beprotiškai didelė. Bet aš to taip ir neišmokau. Ir nemoku - nei atsiriboti, nei kaip nors abejingiau į tai žiūrėti. Kitaip aš negaliu.
Kai man pasiūlė dirbti televizijoje, pagalvojau, kad galbūt kada nors gyvenime turėsiu galimybę ką nors padaryti dėl vaikų. Aš nekoketuoju, iš tikrųjų taip galvojau, tik galvojau patyliukais. Tą kartą pas mane atvažiavo mano buvusios laidos prodiuseris ir pasiūlė padaryti ką nors panašaus. Jis neįvardijo, kad tai bus susiję su vaikų namais. Leido man pagalvoti. Maniau, pabandysiu, o jei nepavyks, pasakysiu: „Aš keramikė“, ir atsisveikinsiu.
Viskas prasidėjo labai kukliai. Šiemet dėl krizės „Išsipildymo akcija“ ir vėl kiek kuklesnė, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Būtent šiemet akcija pakrypo ta linkme, kaip aš ir svajojau. Man garbės būti vienai nereikia. Man norisi, kad prisidėtų kuo daugiau žmonių. Šiemet jų tikrai nemažai, jaunų merginų, kurios ateityje bus žinomos moterys, o jų širdyse jau bus pasėta gerumo sėkla, jos jau nebebus abejingos šiai problemai.
Noras padėti nugalėjo ambicijas
- Kokia buvo pati „Išsipildymo akcijos“ pradžia?
- Pirmais metais važiuodavome dviese su Jurga Pukenyte. Tai moteris, labai daug prisidėjusi, kad ši akcija būtų tokia, kokia yra. Važiuodavome su ja, operatoriumi ir vairuotoju nedidele mašina, viską atlikdavome tokiomis juokingomis priemonėmis, tokiomis aplūžusiomis kameromis... Viskas prasidėjo mintimi, kad greičiausiai tai neįsibėgės. Net būdavo momentų, kai man kildavo noras į viską spjauti, tik aš labai mylėjau vaikus. Ne abstrakčiai, bet labai norėjau padaryti ką nors gero. Nors kartais taip ambicijos sugrodavo... Bet įvyko tai, ko niekada nesitikėjau, ir dabar esu labai laiminga.
- Kuo išskirtinė šių metų akcija?
- Šių metų „Išsipildymo akcija“ tapo sudėtingesnė, ji turi daugiau tikslų. Du jos etapai jau įvyko. Trečiasis - telemaratonas - dar laukia. Pirmoji akcijos dalis, kuri man labai patinka, buvo skirta konkrečiai, realiai pagalbai - gydomajai psichoterapijai, kuri tiems vaikams labai reikalinga. Dauguma jų patyrė labai neigiamų emocijų, turi sunkios patirties. Jų gyvenime tai gali tapti labai didele kliūtimi. Kol jie neišspręs tų dalykų, kol neras, kur, į kokią kertelę galvoje padėti tą informaciją, tol negalės judėti toliau. Daugelį metų maniau, kad reikėtų ne tik pinigus rinkti, bet ir gilesnės pagalbos.
Kaip ir kasmet, akcija kalba apie įvaikinimo svarbą. Be to, šiemet buvo nuspręsta padėti 12-ai vaikų, kuriems reikalinga labai brangi pagalba. Kai pasižiūrėjau tuos siužetus, apsidžiaugiau, kad mano kompiuteris „užlūžo“. Verkiau pusę ryto. Tos istorijos negali nesujaudinti. O juk tereikia kažkokių sumautų pinigų...
Krizė gerumo neįveiks
- Jei „Išsipildymo akcija“ vyktų ne prieš Kalėdas, ar ji būtų tokia populiari?
- Čia jau turėtų svarstyti viešųjų ryšių specialistai. Jausmai turbūt paaštrėja. Juk tai šeimos šventė. Vienišas žmogus eina tuščiomis gatvėmis ir įsivaizduoja, kad namuose, kur dega šviesos, sėdi šeimos, džiaugiasi Kalėdomis, o jis toks vienas... Juk kai kurių beglobių vaikų per šventes niekas nepaima į šeimą. Man apie tai kalbėti nėra blogo laiko. Tikiu, kad ir per krizę žmonės nepraras noro dalytis tuo, ką turi. Ypač savo gerumu.
- Kas būna, kai visa jūsų šeima susirenka prie šventinio Kūčių stalo?
- Turime labai gražią tradiciją susirinkti visi: mano tėvai, Mariaus tėvai, mūsų seserys, mano sesers vaikai. Kūčių stalas man yra pati didžiausia šventė. Tik kitados šis metas buvo ramus, o dabar tai jovalas... Užuot tyliai meditavę bėgame... Atrodo, kad po Kalėdų gyvenimas baigiasi.
- Su kokiomis mintimis laukiate šių Kalėdų?
- Šiuo požiūriu aš esu ligonis. Esu tokia laiminga, kad kitaip to ir nepavadintum. Kad ir kaip žiūrėčiau, man vis tiek gražus tas tolis... Nors Marius kartais ir sako: „Jei pamatysi šviesą tunelio gale - neik!“ Pasaulis yra toks darinys, kuriame nėra nei teisingumo, nei neteisybės. Viskas vyksta proporcingai. Jei blogis būtų buvęs stipresnis, jis jau seniai būtų nugalėjęs. Jei gėris - mes jau gyventume rojuje.
„Išsipildymo akcijos 2008“ finalas
Gruodžio 21 d. nuo 10 val. ryto.
Net 12 valandų truksianti tiesioginė transliacija.
12 išskirtinių pagalbos šauksmo istorijų, 12 likimo nuskriaustų vaikučių, kuriems per telemaratoną bus renkamos aukos ir linkima pasveikti.
Aštuoni vedėjai: Aušra Kilkuvienė, Renata Šakalytė, Marijonas Mikutavičius, Aistė Paškevičiūtė, Jurgita Jurkutė, Viktorija Perminaitė, Nomeda Marčėnaitė ir Vitalijus Cololo.
Žiemiško ledo šou, koncertas, daugybė staigmenų.
