Pastarąjį mėnesį Europoje itin išryškėjo nauja tendencija – aktyvus gyventojų ir politikų priešiškumas valstybių taupymo planams. Nesutarus dėl valstybės išlaidų mažinimo žlugo Olandijos vyriausybė, o Prancūzijos ir Graikijos rinkėjai išreiškė pasitikėjimą politikais, pasisakančiais prieš taupymo priemones. Panašios nuotaikos ir tendencijos jaučiamos ir Lietuvoje.
Visų pirma, reikėtų išsiaiškinti, kas yra ta fiskalinė drausmė ir „negailestingos“ taupymo priemonės. Dalis gyventojų (turbūt net didelė) galvoja, jog taupydamos vyriausybės dalies gautų pajamų neperskirsto šalies gyventojams. Tai yra, neteikia viešųjų paslaugų, o godžiai deda gautas pajamas į taupyklę. Nieko panašaus. Ekonomistai, sakydami, kad reikia įgyvendinti fiskalinės drausmės ir taupymo politiką, turi omenyje tik vieną - valstybės nebegali kiekvienais metais išleisti daugiau, nei gauna pajamų.
Kai kalbame apie asmeninių finansų valdymą, toks taupymo principas daugumai atrodo suprantamas ir nediskutuotinas. Jei namų ūkis pasiskolina tam, kad įsigytų ilgalaikį turtą, po to kiekvienais metais dalį savo pajamų skiria ne vartojimui, o taupymui ir paskolų grąžinimui. Valstybių ekonominėje politikoje, deja, tokia finansų valdymo samprata yra retenybė. Pavyzdžiui, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje nė vienais metais valdžios biudžetas nebuvo perteklinis, nebuvo sutaupyta nei cento, o skolos našta didėjo kiekvienais metais.
Optimalus valstybės skolos dydis nėra lygus nuliui. Valstybei naudinga skolintis, nes tokiu būdų ji gali paspartinti šalies ekonominį progresą, pagreitinti šalies gyventojų gerovės didėjimą. Ankstyvose ekonomikos vystimosi stadijose valstybės skolinasi tam, kad investuotų į šalies infrastruktūrą – kelius, oro uostus, mokyklas, ligonines. Tačiau sukūrus pakankamą bazę, investavimo estafetę perima privatus sektorius. Jei valstybė toliau skolinasi tam, kad didintų tiesiogines išmokas ir tesėtų (ne visada racionalius) rinkiminius pažadus, gresia nebe produktyvus, o žalingas skolos didėjimas.
Kokią iliuziją Graikijos ir Prancūzijos politikai pardavė savo rinkėjams šį mėnesį vykusiuose rinkimuose? Pažadą, kad iš skolų krizės galima išbristi ne taupant (t.y. valstybės išlaidoms nebeviršijant pajamų), o kitais būdais. Be jokios abejonės, rinkėjams patinka girdėti, kad taupyti nereikės, kad valstybė ir toliau mokės dideles socialines išmokas, tam neturėdama pinigų. Politikai ir kai kurie ekonomistai sako, kad deficito mažinimas slopina ekonomikos augimą, todėl šį procesą reikią atidėti, o laikinai problemą spręsti... dar pasiskolinant.
Šis pasiūlymas sukelia vieną ryškią asociaciją. Įsivaizduokite narkomaną, dvidešimt metų besisvaiginusį kvaišalais ir, pasiekus bedugnę, nusprendusį mesti šį žalingą įprotį. Abstinencijos sukeltas skausmas ir prasta savijauta smarkiai kontrastuoja su praėjusio dvidešimtmečio patirta „gerove“ ir euforija. Susirinkęs daktarų konsiliumas (šiuo atveju politikai) siūlo... dar vieną kvaišalų dozę – pagerės.
Kai kurios daug balsų gavusios Graikijos partijos siūlo skolų negrąžinti. Tai – amoralu ir neverta komentaro. Naujasis Prancūzijos prezidentas tikisi, kad toliau skolintis gali padėti Vokietija, galbūt išleidžiant bendras Europos obligacijas. Tai leistų, bent laikinai, pasislėpti po didžiausios ES ekonomikos reputacijos skraiste. Be to, kai kurie politikai norėtų matyti aktyvesnį Europos centrinio banko vaidmenį spausdinant pinigus, tačiau nutyli, kad tai gerovės Europos gyventojams nesukurtų – padidėsianti infliacija sumažintų jų perkamąją galią ir tirpintų santaupas.
Europos politikai nesugebėjo, ar nenorėjo išaiškinti gyventojams, kad anksčiau ar vėliau reikia pradėti gyventi pagal galimybes, o ne pagal norus. Politikams dažnai paprasčiau problemą ir jos sprendimą atidėti ateičiai, užkrauti naštą ateities kartoms, kurios gal dar neturi teisės balsuoti. Belieka prisiminti rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės neseniai išsakytą mintį – tamsuomenė egzistuoja ir balsuoja. Norisi tikėti, kad Europoje ir Lietuvoje ji nedominuoja.
Nerijus Mačiulis,
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
