Kipro problemų baimintis nereikėtų
„Pavyzdžiui, Kipro bankų restruktūrizavimas siejamas su euru ir interpretuojama, kad Kipro problemos, ar anksčiau buvusios Graikijos problemos kyla dėl to, kad tai yra euro zonos valstybės, nors tai visai nesusiję“, - Balsas.lt sakė N. Mačiulis.
Tai, kad Kipras šiuo metu ne bankrutuoja kaip valstybė, o restruktūrizuoja bankus, ir yra šios šalies buvimo euro zonos nare teikiamas privalumas, tvirtina ekonomistas.
„Ir Europos Komisija, ir Tarptautinis valiutos fondas, ir Europos centrinis bankas jiems suteikė 10 mlrd. eurų paskolą, kuri ir leidžia toliau funkcionuoti bankų sistemai. Gali atrodyti dramatiška, kad vienas iš didžiausių Kipro bankų bankrutuoja ir indėliai virš 100 tūkst. eurų bus prarasti, bet tai – Kipro priimtų neteisingų sprendimų pasekmė, problema, kurią iš dalies padeda išspręsti euro zona. Tai apsaugos skydas, kuriuo valstybė gali pasinaudoti, kai negali pasiskolinti finansų rinkose“, – aiškina N. Mačiulis. Tai, kad kaip ir kitoms euro zonos valstybėms Lietuvai iš skurdaus mūsų šalies biudžeto teks į Europos stabilumo fondą, kurio lėšos naudojamos valstybių gelbėjimui, mokėti tam tikrus įnašus, taip pat esą neturėtų baiminti.
„Lietuvos gyventojai nepritaria tokio pobūdžio solidarumui, bet prisiminkime 2009-uosius, kai Lietuva buvo ant bankroto ribos ir vos galėjo pasiskolinti finansų rinkose, ir skolinosi už 9, 10 proc. ir daugiau metinių palūkanų. O valstybės priklausymas bendrai pinigų sąjungai ir tokio stabilumo fondo buvimas sukuria galimybę pasiskolinti už daug mažesnes palūkanas“, – sakė N. Mačiulis. Jis pridūrė manantis, kad Lietuvos rizika atsidurti panašioje padėtyje esanti didesnė, negu vidutinės ES valstybės.
Pasak N. Mačiulio, tuos įnašus galima vertinti kaip draudimo įmokas, nes valstybė tų pinigų nepraranda. Kita vertus, Lietuvos įnašas į stabilumo fondą nebūtų labai didelis. Be to, mokėti įnašus reikės mokėti vėliau, o ne dabar, kai valstybės finansai dar nesubalansuoti.
„Lietuva turėtų 5 metus kiekvienais metais įnešti apie 160 mln. litų. Per 5 metus susidarys apie 800 mln. litų. Tie įnašai prasidėtų, kai Lietuva jau taps euro zonos nare – anksčiausiai 2015 metais, kuomet, prognozuojame, biudžeto deficito beveik nebus. Bet tai ne Lietuvos subsidija Graikijai, Kiprui ar kitai šaliai. Tai beveik tas pats, jeigu mes iš kiekvienų metų biudžeto atidėtume 100 ar 160 mln. litų ir laikytume juos kaip rezervą, kuris galėtų būti naudojamas, kai Lietuvą ištiks sudėtingas laikotarpis, kai pasaulyje vėl bus finansinė krizė ar didesnis sukrėtimas, kuris sumažintų biudžeto pajamas ir apsunkintų valstybės įsipareigojimų vykdymą. 2009 metais Lietuva neturėjo tokio rezervo, ir kuomet vienintelė išeitis buvo radikaliai mažinti biudžeto išlaidas, didinti mokesčius. Tokio rezervo turėjimas apsaugo valstybę, kad ji neatsidurtų tokioje beviltiškoje padėtyje“, – aiškina „Swedbank“ banko vyriausiasis ekonomistas. Anot jo, tai būtų ir drausminanti priemonė, nes kažin ar patys Lietuvos politikai apsispręs skirti tam tikrą biudžeto dalį rezervo kaupimui. N. Mačiulis aiškina, kad šalies įmokos dydis priklauso nuo to, kokią dalį visos ES, euro zonos bendrojo vidaus produkto (BVP) sudaro tos šalies BVP. Todėl Lietuvos, kurios BVP sudaro maždaug dešimtąją dalį 1 procento, įmoka būtų labai maža.
Kainos nepagrįstai nedidės
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas tikina, kad gyventojų baimė, jog pereinant nuo lito prie euro nepagrįstai gali išaugti kainos, neturi pagrindo.
„Pastaraisiais metais eurą įsivedusių Slovėnijos, Slovakijos ir Estijos pavyzdys rodo, kad dėl to infliacija neišaugo, o perėjimo prie kitos valiutos metu gyventojų perkamoji galia nesumenko“, – teigė N. Mačiulis.
Kalbėdamas apie valstybės galimybes apsaugoti gyventojus nuo nepagrįsto kainų kilimo perėjimo prie kitos valiutos metu, N. Mačiulis sakė, kad galima remtis Estijos pavyzdžiu.
„Buvo sukurta darbo grupė, kuri stebėjo, kaip keitėsi atskirų prekių ir paslaugų grupių kainos ir buvo reikalaujama metus prieš įsivedant eurą ir ilgą laiką po to skelbti kainas abiem valiutomis, kad gyventojai taip pat galėtų stebėti, ar nėra akivaizdžių kainų pokyčių“, – sakė jis. Anot N. Mačiulio, jeigu nebūtų konkurencijos ir verslininkai turėtų galimybę didinti kainas, jie nė nelauktų euro įvedimo. „Dėl to nė viena valstybė, pastaruoju metu įsivedusi eurą, nepatyrė hiperinfliacijos ir neatnešė nuostolių šalies gyventojams“, – pakartojo jis.
Lietuva per metus sutaupytų iki 100 mln. litų
„Swedbank“ banko vyriausiojo ekonomisto teigimu, valstybė ir verslas bei gyventojai Lietuvai įsiliejus į euro zoną net sutaupytų.
„Dingsta valiutos kurso rizika. Daug saugiau investuoti į valstybę, kuri neturi galinčios nuvertėti nacionalinės valiutos. Ir saugiau tokiai valstybei skolinti. Todėl sumažėja skolinimosi kaina. O įmonės turi ir tiesioginės finansinės naudos, nes per metus įmonės ir gyventojai vien konvertavimui litų į eurus ir eurų į litus išleidžia nuo 50 iki 100 mln. litų. Tų išlaidų nebūtų – būtų tik vienkartinės išlaidos pritaikyti prekybos įrangą, apskaitos sistemas, bet jos būtų mažesnės, negu konvertavimo išlaidos. Be to, įmonėms nereikėtų draustis nuo valiutos kurso rizikos – nuo valiutos nuvertėjimo“, – aiškina N. Mačiulis.
Lietuvai koją gali pakišti infliacija
Ar Lietuva galės įsivesti eurą nuo 2015 metų, kaip siekia socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė, paaiškės tik kitų metų viduryje – po to, kai bus atliktas eilinis Lietuvos makroekonominės situacijos vertinimas.
Nors Lietuvai įsivesti eurą nuo 2007 metų sutrukdė pernelyg didelė infliacija, finansų ministras Rimantas Šadžius pirmadienį po pirmojo darbo grupės euro įvedimo veiksmams koordinuoti posėdžio žurnalistams sakė, kad dirbtinai reguliuoti kainų ir šį kartą neketinama.
,,Dirbtinis kainų reguliavimas gali atsisukti prieš mus. Atitikti Mastrichto kriterijų, kainų stabilumo kriterijų vien tą konkrečią dieną ar mėnesį nepakanka, mes turime ir sau, ir kitiems parodyti, kad mes tvariai tenkiname šį kriterijų, kad Lietuvoje kainos nedidėja sparčiau negu reikia ir artimiausius dvejus metus nedidės sparčiau negu euro zonoje“, - aiškino jis.
Vis dėlto būtent infliacija ir šį kartą gali pakišti Lietuvai koją, Balsas.lt pabrėžė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N. Mačiulis. Vertindamas mūsų šalies perspektyvas atitikti Mastrichto kriterijų reikalavimus, jis sakė, kad „iš visų 5 kriterijų, abejonių kelia tik vienas. Tai infliacija. Valstybės skolos dydis, biudžeto deficitas, valstybės skolinimosi kaina ir valiutos kurso stabilumas nėra ts kliūtys, kurios galėtų užkisti kelią“.
„Lieka vienintelis barjeras – infliacija. Ir dabar Lietuva netenkina šio Mastrichto kriterijaus. Nepaisant to, kad mūsų šalyje infliacija mažėja, mažėja ir ta riba, kurios negalima peržengti – trijų mažiausią infliacijų turinčių ES šalių vidurkį viršyti ne daugiau kaip 1,5 procento. Dabar tas kriterijus siekia 2,6 procento, bet jis nuolat mažėja. Tam palankios pasaulinės tendencijos – žaliavos nebrangsta, euras šiek tiek sustiprėjo, todėl importuojamos prekės pinga“, – sako N. Mačiulis.
Ekonomisto teigimu, be papildomų pastangų, pavyzdžiui, sumažinant šildymo kainas, vėl gali nutikti taip, kad 0,1 procentinio punkto Lietuvos infliacija viršys šį Mastrichto kriterijų, kaip tai nutiko prieš 2007-uosius metus. Todėl esą reiktų jau dabar imtis priemonių, kurios leistų sumažinti šią riziką. Tačiau ne dirbtinėmis priemonėmis.
„Dirbtinė priemonė būtų, pavyzdžiui, laikinas PVM tarifo sumažinimas, dėl kurio sumažėtų bendras kainų lygis. Bet jeigu Vyriausybė ras būdų efektyviau mažinti išlaidas šilumai, pavyzdžiui, riboti tiekėjų kainas, kad įmonės neuždirbtų viršpelnių, ir gyventojų išlaidos šildymui sumažės, tai sumažėtų ir bendra infliacija“, – sakė N. Mačiulis. Jis pabrėžė, kad susitarimas kurį laiką nedidinti kainų būtų dirbtinis reguliavimas, o, tarkime, leidimas tiekti šilumą ir mažiems tiekėjams didina konkurenciją gali ir sumažinti šilumos kainą. „Arba, pavyzdžiui, investicijos į šilumos ūkį sumažina dujų ar kito kuro poreikį. Arba investuojant į šilumos trasas sumažinami šilumos praradimai. Būdų yra daug, reikia tik noro ir iniciatyvos“, – sakė ekonomistas.
Referendumo nereikia
„Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto teigimu, Lietuva vieną kartą jau apsisprendė, kad pereis prie vieningos ES valiutos, ir jokių referendumų, kaip siūlo kai kurie politikai, ar kokių nors kitokių visuomenės atsiklausimų nereikia.
„Vieną kartą mes jau atsiklausėme. Buvo referendumas stojant į ES. Vienas išstojimo sutarties punktų buvo įsipareigojimas įsivesti eurą. Mes net neturime galimybės nevykdyti šio įsipareigojimo ir dar kartą atsiklausti visuomenės“, – savo nuomonę dėsto N. Mačiulis.
„To referendumo metu absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma pasisakė už, ir tai, kad dabar Europa buvo apimta gana didelės krizės, bei mūsų nerimas dėl ES ateities neturėtų kaip nors pakeisti strateginių, ilgalaikių Lietuvos tikslų“, – Balsas.lt sakė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N. Mačiulis.
Taip pat skaitykite:
Finansų ministras R. Šadžius: ruošdamiesi įvesti eurą kainų dirbtinai nereguliuosime
V. Vasiliauskas: skirdami lėšų bendram euro zonos šalių pagalbos fondui apsidraudžiame ir patys
Mūšis dėl euro: vieni nepritaria įvedimui, kiti negirdi gyventojų, treti nenori referendumo?
