PVM didinti negalima mažinti išlaidas. Kur padėti kablelį? Lingvistas pasakys, kad kablelį galima dėti tik vienoje šio sakinio vietoje; ekonomistas paantrins.
Dabar jau nedaug kam kyla abejonių, kad euro zona yra ant antros recesijos slenksčio, o tai turės reikšmingą neigiamą poveikį ir Lietuvos ekonomikai. Sumažintos BVP augimo prognozės reiškia ir mažesnes valstybės mokestines pajamas, bei gerokai didesnį biudžeto deficito ir BVP santykį. Šioje situacijoje yra tik trys keliai – susitaikyti su didesniu deficitu, mažinti išlaidas arba ieškoti papildomų pajamų.
Pirmasis kelias dažnam gali atrodyti patrauklus, nes tokiu atveju tiesiog „nieko nereikia daryti“. Tačiau toks pasirinkimas yra pavojingiausias ir žalingiausias visiems Lietuvos gyventojams, nes turi esminį trūkumą. Nevykdoma su Europos Komisija suderinta Konvergencijos programa ir nesumažintas biudžeto deficitas bent iki 3% kartelės smarkiai padidintų valstybės skolinimosi kainą. Įvertinus tai, kad Lietuvai kitais metais reikės pasiskolinti apie 9 milijardus litų, nesumažinus biudžeto deficito mūsų valstybės skolinimosi galimybės gali apskritai išnykti. Taigi, labiausiai tikėtina pirmojo kelio pabaiga būtų Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) durys, visų socialinių išmokų karpymas, nauji mokesčiai ir kitos augimą slopinančios reformos. Yra ir tiesioginis, dažnai pamirštamas, biudžeto deficito poveikis – jis atitinkamai didina ne tik skolinimosi kainą, bet ir visą valstybės skolą, kurią vėliau turės grąžinti kiekvienas Lietuvos mokesčių mokėtojas.
Savanoriškas ir pasvertas (o ne mechaninis, TVF paliepus) išlaidų mažinimas turėtų būti valstybės prioritetas – ypač surandant sritis, kuriose lėšos naudojamos neatsakingai, neskaidriai ir neefektyviai. Socialinei ir sveikatos apsaugai bei švietimui skiriama apie 70% visų valstybės išlaidų. Sumažinus šias išlaidas bent puse procento valstybė sutaupytų virš milijardo litų. Sunku patikėti, kad šios srityse pasiektas maksimalus efektyvumas. Pavyzdžiui, Lietuvoje universitetų yra daugiau negu Šveicarijoje (nors gyventojų beveik tris kartus mažiau), o pagal mokyklų ir mokytojų skaičių tenkantį tūkstančiui moksleivių pirmaujame ES (deja, esame kone paskutiniai pagal moksleivių pasiekumus).
Šiuo metu nėra galimybių mažinti išlaidų tik dviejose srityse – įmokoms į ES biudžetą ir valstybės skolos valdymui. Dotacijos Lietuvai iš ES biudžeto šiuo metu šešis kartus didesnės nei įmokos į jį, o palūkanų nemokėjimas už prisiimtą valstybės skolą tiesiog reikštų Lietuvos nemokumą. Paradoksalu, tačiau svarstydami ateinančių metų biudžeto projektą seimo nariai pasiūlė išlaidas didinti dar 3,5 milijardo litų, o pagrindiniu išlaidų mažinimo šaltiniu buvo įvardijamas būtent „taupesnis valstybės skolos valdymas“. Jei tai ne populizmas ar cinizmas, tai bent jau elementarių matematikos ir finansų žinių trūkumas. Įgyvendinus visų seimo narių siūlymus, biudžeto deficitas būtų dvigubai didesnis, o ateityje Lietuva prisimindama 2012-uosius metus galėtų minėti pirmojo valstybės bankroto metines.
Neberadus taupymo šaltinių lieka mažiau patrauklus biudžeto konsolidavimo kelias, tai yra, mokesčių didinimas. PVM didinimas būtų mažiau žalingas nei kitų mokesčių kėlimas (pavyzdžiui, padidėję akcizai reišmingai didintų kontrabandą, o gyventojų pajamų mokesčiai – neoficialų darbą ir atlyginimus vokeliuose), tačiau vis tiek turėtų neigiamą poveikį ekonomikos augimui. Šiame Lietuvos ekonomikos vystymosi etape mažiausia žalos būtų įvedant turto mokestį – apmokestinant lengvuosius automobilius. Tai vienas efektyviausių ir teisingiausių mokesčių. Jo sunku išvengti, apmokestinamos ir nelegaliai gaunamos pajamos, administravimas beveik nieko nekainuotų, o didžiausia našta tektų ne socialiai remtiniems, o labiau pasiturintiems ir prabangesnius automobilius turintiems gyventojams. Šis mokestis ne tik verčia atsakingiau žiūrėti į aplinkosaugą, bei apmokestina labiau prabangą, nei būtinybę, bet ir turi kitą svarbią savybę. Padidinus PVM, vienodai pabrangtų ir Lietuvoje, ir užsienyje gaminama produkcija. Kadangi Lietuvoje automobiliai negaminami, apmokestinama būtų tik užsienio gamintojų produkcija. Automobilio mokestis leistų sukrinti 200-300 milijonus litų papildomų pajamų ir išvengti PVM didinimo 1 procentu. Kitą procentą galima būtų „sutapyti“ mažinant neskaidrias ir vertės nekuriančias valstybės išlaidas.
Net ir mažinant išlaidas bei didinant valstybės pajamas, įtempta situacija euro zonoje ir investuotojų nerimas gali užkirsti kelią mums skolintis tarptautinėse rinkose. Tokiu atveju vis tiek tektų kreiptis į TVF, tačiau vykdant biudžeto konsolidavimo priemones būtų galima tiesiog pasinaudoti fondo teikiama kredito linija, kuri neturi „valstybės nemokumo“ stigmos bei nesukurtų prievolės mažinti socialines išmokas.
Per paskutiniuosius trejus metus Lietuvos įmonės reikšmingai padidino savo efektyvumą ir gebėjimą konkuruoti tarptautinėse rinkose, o gyventojai atsakingiau žvelgia į ateitį ir didesnę pajamų dalį skiria santaupoms. Deja, kol kas visuomenė dar sunkiai įsisaviną vieną tiesą – biudžeto deficitas nėra vien finansų ministerijos galvos skausmas. Nuolatinis biudžeto deficitas didina visos valstybės skolą bei jos kainą. Mes nemėgstame biudžeto išlaidų skolos valdymui (viršijančių 2 milijardus litų), nes jos nė vienam iš mūsų naudos neduoda, bet nesuprantame, kad jos yra būtent didelio ir nuolatinio biudžeto deficito pasekmė.
