Visuomet besišypsančios Neringos Čereškevičienės gyvenime pokyčiai – laidos vaikams „Tele-bim-bam“ vėdėją nuo šiol bus galima išvysti televiziniame projekte „Chorų karai“.
–Ar projektas „Chorų karai“ jums yra iššūkis?
– Žinoma, o kodėl gi ne? Praktikos turiu: dvidešimt metų sceninės patirties ir vienuolika metų dainavimo chore, tad man tai toks savotiškas kūrybinių idėjų susiliejimas. Dainavimas schore man asocijuojasi su masiškumu, gera nuotaika. Džiugu, kad į chorus susirenka daug mylinčių muziką žmonių.
Raudonų kelnių istorija
– Kokių prisiminimai išliko iš tų laikų, kaip pati dainavote chore?
– Labai įvairūs. Prisimenu, kad penktoje klasėje mane ištiko krizė ir labai norėjosi šitą reikalą užbaigti. Mama labai prašė, kad dainavimo lengva ranka nemesčiau ir siūlė paskatinimą. Paprašiau jos, kad man nupirktų raudonas kelnes ir čia nėra ko juoktis, nes tais laikais surasti raudonas kelnes nebuvo labai lengva. Mama man vis tik nupirko žadėtąsias kelnes ir, prisiminusios tuos laikus juokaujame, kad yra raudonų kelnių istorija apie tai, kaip jos išgelbėjo mano dainavimą.
Mano sūnus šiuo metu mokosi antroje klasėje ir taip pat turi panašią problemą – jį irgi ištiko dainavimo krizė.
– Nemažai žmonių yra įpratę jus matyti televizijos ekrane dirbančią su mažais vaikais, o juk į chorą susirinks ir vyresi dainininkai, kokių privalumų ir trūkumų įžvelgtumėte darbe su jais?
– Neseniai „Tele-bim-bam“ atšventė savo dvidešimties metų gimtadienį, tai tarp mažųjų dainorėlių yra ir ne tokių jau mažų, o po 20-22 metus turinčių dainininkų. Jau kuris laikas dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur dirbu su būsimais aktoriais, tad ir patirčių įvairiausių turiu milijonus. Svarbiausia – nenugesinti žmogaus noro dainuoti, ką dažnai padaro pedagogai, savo autoritetu užgoždami vaiko norą dainuoti, paties proceso džiaugsmą.
– Dėl ko labiausiai nerimaujate imdamasi šio projekto?
– Tiesą sakant, nežinau dėl ko turėčiau nerimauti, pernai nesekiau šio projekto, dirbau kitus darbus kitame kanale.
Mes nesikeičiame, tik gerėjame
– Per daugiau nei dvidešimt darbo su vaikais metų, sukaupėte daug patirties, kaip skiriasi vaikai, kurie ateina dainuoti šiandien ir tie, kurie ateidavo prieš dvidešimt metų?
– Vaikai nesikeičia, čia suaugusiems atrodo, kad gyvenimas keičiasi. Tie vaikai, kurie ateina dainuoti, jau yra nuošidūs ir jų akys dega noru tai daryti. Šiuo metu dirbdama su studentais pastebiu savo studijų laikų kurso žmonių prototipus ir net pasidaro keista, kaip viskas pasaulyje sukasi ratu. Mes nesikeičiame, tik visa širdimi tikiu, kad gerėjame, žinau, kad muzika padeda žmogui tapti geresniu.
– Ar yra tokių dalykų, kurių jūs kaip mokytoja, pasimokote iš savo mokinių?
– Žinoma, iš savo mokinių pasisemiu tikrumo, džiaugsmo „čia ir dabar“, tikėjimo iš karto, kas suaugusiems dėl nuovargio ar dar šimto kitų priežasčių dažnai būna sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Vaikai priima pasaulį iš karto tokį, koks jis yra, tad šito ir stengiuosi iš jų mokytis.
– Ar savo vaikams esate griežta mama?
– Taip, bet „su kableliu“. Savi vaikai manęs bijo labiau negu tėčio, bet mes su jais apie viską pasišnekame. Viską daro mano žvilgsnis, tai – auklėjimo priemonė.
– Neseniai pakeitėte darbo vietą, ar be to gyvenime įvyko dar kokių nors svarbių pokyčių?
Mano gyvenimo didysis pokytis – tai besipildanti svajonė „Tele-bim-bam“ vaikų darželis. Man tai nauja patirtis, nors jau 15 metų turiu savo estetinio lavinimo mokyklėlę, dirbu su mažais vaikais.
– Kam labiausiai šiuo metu trūksta laiko?
– Viskam. Apskritai paroje man trūksta valandų, o ypač sunku rasti laiko sriubos virimui ir vaikai jau kokia ketvirta para gyvena be jos.
– Kūrybinė veikla ir darbas su vaikais reikalauja daug energijos, iš kur jos semiatės?
–Kai eini į mylimą darbą ir mylimus žmonės yra šalia, enegijos atsiranda savaime. Labai džiaugiuosi savo šeima, kuri mane palaiko ir įkvepia, o visa kita... jei kas nepavyksta, tai paspaudi ir padarai.
