Kai kas vylėsi, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą Vakarų spauda apie mus pradės rašyti kur kas daugiau nei lig šiol. Taip kol kas dar neįvyko dėl, manau, dviejų priežasčių.
Pirma, apie Lietuvą jau buvo palyginti daug rašoma jai dar tik pradėjus derybas dėl narystės. Antra, ji įstojo drauge su devyniomis kitomis valstybėmis ir toje gausybėje kol kas dar niekuo ypatingesniu nepasižymėjo. Tiesa, Lietuva buvo pirmoji Europos valstybė, pradėjusi savo prezidentui apkaltą ir ją sėkmingai pabaigusi. Bet tai juk ir buvo gana dosniai aptarinėjama pasaulio žiniasklaidoje - ir būtų buvę komentuojama dar daugiau, jeigu Lietuvos politikai, įskaitant tą patį Rolandą Paksą, būtų Vakaruose geriau žinomi. Tačiau tikrovė ta, kad Vakarai (ypač Vokietija) pusėtinai gerai pažįsta tik Vytautą Landsbergį ir Kazimirą Prunskienę, na, iš bėdos gal ir Valdą Adamkų bei Algirdą Brazauską. Iš dalies dėl to dabartinis seimūnų korupcijos skandalas kaip tik ir domina vien mus, lietuvius, - juk į jį neįvelti anksčiau minėtieji “žymūs” politikai.
Bet iš (kitos, didesnės) dalies mūsų korupcijos skandalas absoliučiai nedomina Vakarų žiniasklaidos dar ir dėl to, kad, sakysim, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Kvietkauskas, Arvydas Vidžiūnas, Andrius Janukonis ir Ko., ačiū Dievui, nė iš tolo neprilygsta Prancūzijos prezidentui Jacques’ui Chiracui, ką jau kalbėti apie Italijos premjerą Silvio Berlusconi. Iš pastarųjų sklinda tokie galingi vakarietiški “kvepalai”, kad jie visiškai užmuša mūsų “sunkiai (už)dirbančių” vyrų prakaito aromatėlį. O ir buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis, kurio “juodoji kasa” nejuokais sudrebino tos šalies krikščionių demokratų partiją - nors, viena vertus, jis buvo daug švaresnis už Berlusconi ir Chiracą, bet kita vertus, jį tiesiog galima laikyti svarumo, gal net ir orumo viršūne, palyginti su mūsų Seimo vyrais. Tad ir vienu, ir kitu atžvilgiu, Vakarų žiniasklaidos akimis žiūrint, mūsų “herojai” beviltiškai nublanksta. Galų gale tokių žuvelių kaip mūsiškės apstu (gal net apsčiau) ir beveik visose kitose naujai prisijungusiose ES šalyse. O kas gi tokios žuvelės prieš Vakarų Europos ryklius?
(Žinoma, tai ne priežastis ir mums į tai numoti ranka ir nesistengti savo prasižengėlių išaiškinti bei nubausti.)
Senojoje (“Tarybų”) “Sąjungoje” lietuviai didžiuodavosi tuo, ką jie rusams davė, ir tuo, ką už juos darė geriau. Naujoje Europos Sąjungoje lietuviai (kol kas) tik ima. O ar ką nors geriau daro - ne tik sporte, bet ir politikoje? Ir ar ką nors Europos Sąjungai duoda?
Duoti Europos Sąjungai ką nors politiškai vertinga Lietuva turi puikų šansą per būsimą biudžeto komisarę Dalią Grybauskaitę. Rugpjūčio 15 d. dienraštis “Welt” rašė, kad būtent jos “laukia kebli užduotis, viena vertus, padalyti negausius finansinius išteklius, kita vertus, netapti savo tėvynės išdavike, kai reikės nubraukti arba sumažinti pinigus”. Jeigu Grybauskaitė sumaniai tvarkys ES biudžetą, apkarpydama visokias dotacijas, ne panaikindama, o tik sumažindama lėšų perskirstymą iš turtingesniųjų šalių į mažiau pasiturinčias, neskriausdama per daug nei prašančiųjų, nei pernelyg apkraudama duodančiuosius, tai ji Lietuvai pelnys ne vieno Arvydo Sabonio vertą reputaciją. Jei Grybauskaitė paskatins Vokietiją ir toliau žengti reformų keliu, o Prancūziją - juo bent pasukti, tai Lietuva jos neprakeiks, o visa Europos Sąjunga jai (per ją ir Lietuvai) tik padėkos.
O jei į Europos Parlamentą išrinktas Vytautas Landsbergis ir toliau Europai vis primins, kad Rusijos vadovus reikia gerbti, bet ne jiems pataikauti, tai jį, kaip ir Grybauskaitę, Vakarų žiniasklaida neabejotinai vėl pastebės, apie Lietuvą pagarbiai rašys ir mums nebereikės jaudintis, kodėl ji negirdomis praleidžia mūsų mažo kalibro sukčius.
