Vieniši vienkiemių gyventojai, apdalinti skubios pagalbos įrenginiais, tiki, kad išvengs sukčių, vagių, plėšikų, žudikų dėmesio.
Be ryšio – nesaugu
Po to, kai prie pat judraus Marijampolės–Kauno kelio esančiame Gudelių kaime (Kazlų Rūdos sav.), savo namuose, buvo aptikta nužudyta pensininkė (ir jokių žudiko pėdsakų), moters kaimynai darė prielaidą, kad auką žudikas galėjo nusižiūrėti dar ir dėl to, jog ji nesinaudodavo jokiu telefonu. Ir aplinkiniams tai buvo žinoma.
„Amžiną atilsį Antanina man ne kartą buvo sakiusi, kad Dzūkijoje gyvenanti dukra buvo įtaisiusi jai mobilųjį, bet – be reikalo, – „Akistatai“ pasakojo pensininkė Aldona Riaubienė, gyvenanti per puskilometrį nuo tragedija paženklinto nužudytos Antaninos K. (76 m.) namo. – Iš pradžių ji dar nešiojosi tą telefoną, bet greitai, kai jis išsikrovė, numetė. Nenorėjo, ir gana – sakė, kad mobilusis jai per gudrus prietaisas“.
A. Riaubienė linkusi svarstyti, kad Antanina, užklupta nusikaltėlio ir palikta sužalota, gal dar būtų pajėgusi pagalbą išsikviesti, bet neturėjo kuo. Esą tas „mygtukas“ gal būtų padėjęs.
„Tegul būna – valgyt juk neprašo“
„Mygtukais“ žmonės vadina skubios pagalbos įrenginius, tvirtinamus prie sienos, kuriais labai paprasta naudotis – mat mygtukas tik vienas. Kazlų Rūdos savivaldybė yra viena iš nedaugelio Lietuvoje, kurios atokesnių vietovių vienišų pensininkų dar nepasiekė Policijos departamento ir savivaldybių vykdomas bendras projektas – dovanojami „mygtukai“.
Šiuos pagalbos įrenginius nuomojančios bendrovės „AKTKC“ darbuotojai informavo, kad šiuo metu Lietuvos vienkiemiuose jau yra per 640 tokių įrenginių (36 rajonuose). Bene prieš pustrečių metų Lietuvoje pradėtas vykdyti projektas, anot jo rengėjų ir vykdytojų, pasiteisino: žmonės vieno mygtuko įrenginiais naudojasi.
80 metų Antanas Juodsnukis su ligota žmona gyvena per 25 kilometrus nuo Marijampolės, bet tikisi, kad, paspaudus turimo įrenginio mygtuką, policininkai į atokų vienkiemį atlėktų nepavėlavę. Jiems kelio klausinėti nereikėtų, nes sistema veikia taip, kad net ir gana klaidus maršrutas pareigūnams iškart aiškus.
Pora gyvena prie pat ežero, kurį pamėgę poilsiautojai. Šių, anot Antano, būna iš visur ir visokio plauko – girtų, agresyvių, reikalaujančių. „Kol anksčiau turėjau ginklą, tai vis, išėjęs į kiemą, profilaktiškai pašaudydavau, kad visi iš anksto žinotų, jog čia gyvena ne pėsčias pensininkas! – pasakojo Antanas. – Dabar mus saugo didelis šuo kieme, nemenkos tvoros ir tas „mygtukas“. Dieną, kieme užpultas, juo nepasinaudočiau, bet dieną aš nieko ir nebijau. O naktį iškart skambinčiau, jeigu kas įžūliai brautųsi. Todėl tegul jis ir būna pas mus – juk atsarga gėdos nedaro, o jis valgyti gi neprašo“.
„Mygtuku“ labai patenkinta ir kito kaimo Marijampolės savivaldybėje gyventoja Petronėlė Daukšienė. Garbaus amžiaus vieniša moteris prieš porą metų pačiam tuometiniam vidaus reikalų ministrui Raimondui Šukiui demonstravo, kaip moka naudotis „mygtuku“. Tiesa, tas įrenginys vėliau sugedo, bet pareigūnai tuoj pat atvežė ir įjungė kitą.
Petronėlė, nors jai dar nė karto nereikėjo šauktis pagalbos „mygtuku“, įsitikinusi, kad jis – kaip geras sarginis šuo! „Gal nusikaltėliai žino, kad mane visą parą saugo policija – taip parašyta ant lipduko, kuris užklijuotas ant namo durų - todėl privengia čia eiti“. Pensininkė džiaugėsi, kad naujos kartos prietaisas dar paprastesnis, o apylinkės inspektorius vis atvyksta ir patikrina, ar jis tebeveikia.
Daugiausia skambučių – dėl sveikatos
Suvalkietė Albina Ruočkuvienė – ne tik garbaus amžiaus, bet ir sunkios negalės kamuojama, vos bepaeinanti pensininkė. Negana to, šiuose namuose – dar du jaunesni neįgalūs šeimos nariai, jiems prireikia pagalbos ir rūpesčio.
Visi trys ligoniai gyvena gyvenvietėje, prie pat kelio. Bet Albina įsitikinusi, kad prie kelio – irgi labai nesaugu, nes nusikaltėliams labai patogu. Esą ne kartą taip buvę, kad įtartini asmenys pasilieka automobilį paplentėje, už medžių, o patys šmirinėja po svetimą kiemą. Tai prekių siūlo, tai kelio klausia, tai kokio nors kaimiečio ieško.
„O kartą mus taip ir apvogė, – pasakojo Albina. – Atėjo moteris, sakė, kad ieško mano anūko. Kai ji išėjo, iškart pasigedau savo piniginės su pinigais ir dokumentais. Nuo tada durys pas mus visada užrakintos, nepažįstamųjų neįsileidžiame“.
Moteris teigė pagalbos mygtuką spaudusi tik kelis kartus, kai jai reikėjo medikų pagalbos. Bet kai tą elektra maitinamą įrenginį sugadino žaibas, o pareigūnai pusmetį neatvežė naujo, Albinos šeimyna, pačios teigimu, išgyveno juodžiausias dienas – kaustė nerimas, įtarimai, baimė, grėsmingas laukimas.
Namiškiai nurimo tik vėl prie Albinos lovos matydami naują skubios pagalbos įrenginį. „Jis ima mažai elektros, ekonomiškas, o gali apsaugoti nuo didelių nuostolių ar net išsaugoti gyvybę, – porino pensininkė. – Todėl mums labai reikalingas!“
Pagalbos centro, į kurį „suplaukia“ pagalbos prašančiųjų signalai iš minėtų įrenginių, duomenimis, nuo 2007-ųjų metų iš viso buvo gauta per 250 gyventojų prašymų. Daugiausia – daugiau kaip pusė atvejų – žmonės ieškojo pagalbos dėl sveikatos problemų. Kiti – dėl šeimyninių konfliktų, įvairių teisėtvarkos pažeidimų, dėl kilusio gaisro.
Pagalbos įrenginiai – laukiama dovanėlė
„Mobilusis telefonas, kurį galima visada nešiotis, ne vienas šuo kieme, kad perspėtų apie artėjantį svečią, ir visada po ranka laikomas kirvukas – tai pagrindinės apsaugos priemonės, kurias pastebėjau mūsų vienkiemiuose, – sakė Marijampolės policijos nuovados vadovas Arvydas Magonitaitis. – Vieno mygtuko pagalbos įrenginiais aprūpinti dar toli gražu ne visi šalies atokių vienkiemių gyventojai“.
Šioje savivaldybėje 2007-aisiais pagalbos įrenginiais buvo aprūpinti kone visų atokesnių vienkiemių gyventojai - 41.
„Gal čia tik sutapimas, bet nuo tada, kai mūsų savivaldybėje buvo įrengti šie „mygtukai“, tuose vienkiemiuose nusikaltimų nebuvo įvykdyta“, – sakė A. Magonitaitis.
„Apie šį įrenginį pranešantis ant namo durų pritvirtintas lipdukas gerai matomas ir naktį. Gal ir jis atbaido nusikaltėlius?“ – svarstė policininkas.
Kaimyninėje Vilkaviškio savivaldybėje atokių vienkiemių gyventojai džiaugiasi kitokia parūpinta dovana – čia kai kur patys policininkai įrengė 134 šviestuvus, užsidegančius nuo judesio. Tai – irgi laukiama dovana, nes gyventojai, „perspėti“ užsidegusios lempos, gali laiku sukrusti ieškoti pagalbos.
„Omnitel“ išdalins 2000 mobiliųjų
Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas įsitikinęs, kad minėti skubios pagalbos įrenginiai gyventojams padeda jaustis saugiau. Tik bėda – projekto finansavimas. Štai vieno tokio įrenginio išlaikymas per metus kainuoja apie 450 litų. Čia policininkams gali pagelbėti tik savivaldybės, bet joms dabar – krizės metas...
Šiuo metu Lietuvos rajonuose kaip tik vykdomas dar vienas pagalbos projektas: bendrovė „Omnitel“ užsimojo padovanoti 2000 atokių vienkiemių gyventojų po mobilųjį telefoną. Tai jau pradėta nuo Panevėžio apskrities.
Policijos departamento pareigūnai džiaugiasi, kad atsirado privataus verslo atstovų, pasirengusių padėti nesaugiai besijaučiantiems žmonėms. „Omnitel“ įsipareigojo vienerius metus skirti po 10 litų kas mėnesį kiekvienam iš tų 2000 paremtų gyventojų.
Dalinamų telefonų valdymas yra itin paprastas, tad jais naudotis senukams nebus sunku, be to, galima visada turėti prie savęs. Dovanojami aparatai yra išskirtinio modelio ir pažymėti – neturėtų dominti atsitiktinių asmenų.
Nė vieno žmogaus – be dėmesio
„Kalbant apie vienišų pensininkų saugumą, svarbiausia – kad jie nė dieną nebūtų be dėmesio, – sakė pagalbos įrenginių dalyboms labai pritarianti Sasnavos seniūnijos (Marijampolės sav.) seniūnė Nijolė Smilgienė. – Tokiu tikslu mes įkūrėme ir vadinamąją saugios kaimynystės grupę. Ją sudaro aktyvūs, neabejingi, įvairias atsakingas pareigas užimantys arba šiaip nuovokūs žmonės, kurie nepraeis pro skriaudžiamąjį ir visada girdės pagalbos prašantįjį“.
Anot seniūnės, vienišų pensininkų neturėtų primiršti ne tik jų vaikai ar kiti giminaičiai, bet ir kaimynai, pašto ir seniūnijos darbuotojai, medikai.
„Juk policija pajėgi užtikrinti viešąją tvarką tik padedama vietos bendruomenės ir budrių kaimynų“, – apibendrino saugios kaimynystės idėją palaikanti Sasnavos seniūnė.
Irena ZUBRICKIENĖ
