„Prieš 8 metus, kuomet parengėme pirmąsias edukacines programas, mokytojai nežinojo, kas tai yra“, – mena Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotoja Diana Našutinskaitė. Šiandien apie 90 proc. Lietuvos muziejų rengia edukacinius užsiėmimus, kurių lankomumas, pašnekovių teigimu, didėja.
„Pirma, gerėja programų kokybė. Antra, aktyvūs mokytojai: patys ieško informacijos“, – sako Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centro vedėja Nideta Jarockienė.
„Jaučio trobelės“ turbūt ilgai nepamirš VAVA Riešės vid. mokyklos pirmokai – jie išklausę šią lietuvių liaudies pasaką patys pamėgino pavaidinti klasės draugams. Norinčiųjų tapti aktoriais netrūko, mat tas vaidinimas, nors ir nelengvas, bet ypatingas – su kažkada vaidinusiomis lėlių teatre lėlėmis.
O po vaidinimo lėlės ir visos scenos dekoracijos sugulė į didelę, spalvotais ornamentais išmargintą, skrynią. „O!“ – susižavėjimo neslėpė pirmokai ir smalsiai žiūrinėjo, kas guli paslaptingos skrynios dugne.
Tai tik keletas epizodų iš apsilankymo Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje rengiamų lėlių teatro edukacinių užsiėmimų.
Edukacinių programų situacija ir pasiūla
Pasak Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centro vedėjos N. Jarockienės, apie 90 proc. šalies muziejų rengia įvairaus turinio edukacines programas mokiniams: temines, apžvalgines ekskursijas, pamokėles, užsiėmimus ir pan.
Lrt.lt kalbintos pašnekovės vieningai teigė, kad mokinių lankomumas edukaciniuose užsiėmimuose kasmet didėja.
N. Jarockienės duomenimis, 2007 m. įvairiose Lietuvos muziejų edukacinėse programose dalyvavo 246 tūkst. 202 dalyviai. Tuo tarpu 2006 m. jų buvo apie 200 tūkst., o 2005 m. – 185 tūkst.
„Augančių tendencijų yra dvi priežastys. Pirma, gerėja muziejų edukacinių programų kokybė, diegiami ryšių su visuomene principai. Antra, mokyklose mokytojai iš tikrųjų yra labai aktyvūs: patys ieško informacijos, patys skambina.
Per metus dabar yra skiriama privalomų 10 dienų pažintinei-kultūrinei veiklai, tad mokytojai suinteresuoti vesti mokinius į muziejus“, – pastebi N. Jarockienė.
Jos teigimu, vos prieš penketą metų muziejai patys ieškojo mokytojų.
Lietuvos dailės muziejaus Skaitmeninių leidinių centro vedėja Danutė Mukienė teigia, kad Lietuvos muziejai nemažai praktikos perėmė iš užsienio muziejų, tačiau edukacinių programų kūrimas ir įgyvendinimas, jos nuomone, nemažai priklauso nuo bendros muziejaus politikos, biudžeto.
„Nesakau, kad visur dirbama labai gerai. Yra muziejų, kuriuose dirba direktorė ir salės prižiūrėtojas arba rinkinių saugotojas. Yra muziejų, kurių vadovai „karpo“ biudžetą ir taupo – tuomet jie iš tiesų funkcionuoja kaip rinkinių saugotojai, bet nieko papildomo padaryti negali, nes trūksta ir lėšų, ir darbuotojų.
O jeigu sudaromos sąlygos, muziejus gali normaliai veikti. Jau pastebima praktika, kad į muziejus ateina dirbti pedagogai, dailininkai-profesionalai“, – sako D. Mukienė.
Populiarinimo keliai panašūs
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, jo Edukacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėjos D. Našutinskaitės pasakojimu, pirmąsias edukacines programas parengė ir pradėjo įgyvendinti prieš aštuonerius metus.
„Pradžia buvo tokia, kad mokytojai net nežinojo, kas yra tos edukacinės programos“, – mena pašnekovė.
O štai šių metų spalį šis muziejus pasieks edukacinių užsiėmimų lankymo rekordą. „Šį mėnesį jau turime rezervuotus 75 užsiėmimus“, – skaičiuoja D. Našutinskaitė.
Kiekvienas muziejus yra susiformavęs savo išskirtinį mechanizmą, padedantį populiarinti edukacines programas, bet „yra panašių dalykų“.
„Muziejus vykdo tiesioginę ir netiesioginę edukacinių programų reklamą. Tiesioginė – tai susitikimai ir pokalbiai su mokytojais, seminarai, vykdomos mokytojų apklausos dėl programų tobulinimo ir pan.
Netiesioginė programų reklama – plakatai, platinami mokyklose per Švietimo ir mokslo ministeriją ar savivaldybių Švietimo skyrius“, – aiškina edukacinių programų populiarinimo būdus N. Jarockienė.
Pašnekovės išskiria ir vadinamąją „iš ausies į ausį“ reklamą: kai mokytojai atvažiuoja ir jeigu jiems užsiėmimas ar pamoka muziejuje patinka, papasakoja ir paragina savo kolegas.
Aktyvūs iš didmiesčių ir apylinkių
Pasak D. Našutinskaitės, žinia apie Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus edukacijos programas iš uostamiesčio sklinda po visą Lietuvą. Daugiausia, žinoma, savame krašte. Ir aktyvūs dalyviai yra ne tik didieji miestai, o dažnai – atvykę iš provincijos.
„Turime nuolatinius lankytojus iš Plungės, Kauno, Vilniaus, Palangos, Kretingos, Klaipėdos rajono mokyklų. Vaikiukai, atvykę iš rajonų nėra pasiūlos išlepinti, tad jiems [edukaciniai užsiėmimai] būna kaip kažkoks stebuklas, šventė – akys jų būna išpūstos.
Klaipėdiškiai, tiesa, turi didelę [edukacinių programų] pasiūlą, bet jiems muziejuje patinka, nes čia ne suolas, betarpiška aplinka“, – pasakoja D. Našutinskaitė.
Pašnekovė pastebi, kad iš provincijos mokiniams ypač sunku susiorganizuoti atvykti per atostogas, bet iš aplinkinių miestų – Palangos, Kretingos, Gargždų – svečių sulaukia nuolat, o vietiniai, iš Klaipėdos, aišku, yra aktyviausi.
Regina Jackūnaitė iš Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus sako, kad mokinius į muziejų dažniausiai atveda mokytojas. „Nes reikia įdėti pastangų, kad vaikas ateitų į užsiėmimus keturis ar šešis kartus“, – sako ji. Būtent tiek trunka vienas animacijos mokymo kursas.
Lietuvos teatro, kino ir muzikos edukacinėse programose dalyvauja vaikai iš Smalininkų, Rudaminos. „Labai įdomu, kad vaikai atvyksta iš rajonų – ne Vilniaus, o iš toliau. Vasarą buvo atvykę iš Kupiškio, Panevėžio“, – vardija miestus R. Jackūnaitė.
„Ukmergė, Kaunas... Toliausiai mokiniai buvo atvažiavę iš Žemaitijos. Tokios grupės skuba, nes nori ne tik mūsų muziejuje apslankyti, bet ir kitas Vilniaus vietas pamatyti.
Ir esu išsikėlusi tikslą, kad kai vaikai būna čia, nors ir trumpam, kad jie sustotų ir pajaustų, jog yra visiškai čia, kad kito pasaulio nėra. Kad bent kelioms minutėms užsimirštų...“ – sako R. Jackūnaitės kolegė Daiva Krutulienė.
Stengiasi užauginti savo lankytoją
Kaip teigia D. Našutinskienė iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, mokykloms patrauklu, kad jų muziejus yra parengęs užsiėmimus atskiroms amžiaus grupėms.
Kiaušinių marginimo pamokėlė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
„Edukacinės programos atitinka moksleivių žinias, sugebėjimus. Taikomės prie mokyklų, kad mūsų užsiėmimai atitiktų bendrojo lavinimo programas, temas. Būna ir neatitinkančių programų, bet susietų, pavyzdžiui, su Klaipėdos kraštu“, – pabrėžia ji.
Patys mokiniai, specialistės pasakojimu, yra ne pasyvūs stebėtojai, o dalyviai, ypač suaktyvėjantys per praktinius užsiėmimus.
D. Našutinskaitė sako, kad kiekvienam muziejui didžiausias džiaugsmas – užsiauginti savo lankytoją.
„Tie vaikai net užauga pas mus: apsilanko pirmoje klasėje, paskui aštuntoje. Labiausiai susidomėję yra pirmų–penktų klasių mokiniai. Taip pat ir šeštos–septintos klasės. Gimnazistai irgi labai šauni auditorija“, – sako pašnekovė.
Savo lankytoją augina ir Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus. Jo muziejininkų teigimu, edukacinės programos padeda populiarinti ir tam tikras profesijas – lėlių teatro aktoriaus, scenografo/dailininko, animatoriaus. Mat čia vaikai supažindinami su šių specialybių atstovų darbo ypatumais.
„Kai kurie vaikai čia atėję „užsidega“ ir pasirenka studijas, susijusias, pavyzdžiui, su animacija. Taigi vaikai lyg ir užsiauginami“, – pastebi R. Jackūnaitė.
Muziejininkės D. Krutulienės pastebėjimu, aktyviausi užsiėmimuose – pradinukai.
„Paskui jie auga, įvyksta lūžis, jie keičiasi, būna pasyvesni. Jų akyse gali pamatyti abejingumą ir reikia daugiau pastangų įdėti, kad sudomintum, kad jie ką nors išgirstų. Bet sudominti pavyksta – nebūna, kad koks vaikas liktų nuošaly“, – tikina pašnekovė.
Ji pasakoja lėlių teatro edukacinę programą Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje įgyvendinanti apie aštuonerius metus ir pastebinti, kad šiuolaikiniai vaikai yra drąsesni. „Anksčiau būdavo, kai mokytoja palieka, vaikai bendraudavo nedrąsiai ir retai kurį pavykdavo prakalbinti.
Dabar jiems visai nerūpi, yra jų mokytoja šalia, ar ne – jie jaučiasi puikiai. Vaikai šiandien yra labai komunikabilūs. Jiems nebereikia globos“, – pastebi D. Krutulienė.
R. Jackūnaitė Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje supažindina vaikus su animacijos istorija ir padeda norintiesiems sukurti animacinį filmą. Ši programa įgyvendinama penkerius metus.
„Rodau vien lietuviškus filmus, nes esu pastebėjusi, kad vaikai visai nežino lietuvių animacinių filmukų kūrėjų ir jų darbų. Tiesa, vienas kitas yra matę I. Bereznicko „Baubą“, – pasakoja pašnekovė.
Ji įsitikinusi, kad kiekviena mokinių klasė yra labai skirtinga ir vaikų elgesys nemažai priklauso nuo mokytojo, vedančio užsiėmimus: „Labai smagu išgirsti, kai vaikai sako, kad nori kurti animacinius filmukus. Būna, kad ateina, kuriems visiškai nepatinka animacija. Tačiau tai yra retenybė, vienas kitas“.
Muziejininkų iššūkis – konkurencija
Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centro vedėja N. Jarockienė sako, kad muziejams šiandien didžiausia problema, susijusi su edukacinėmis programomis, jų finansavimas.
Pinigų esą neretai gaunama iš projektinės veiklos, tačiau čia muziejai susiduria su konkurentais ir, pasak pašnekovės, dažnai tos konkurencijos neatlaiko.
„Idėjų prasme muziejai neatsilieka nei nuo Europos, nei nuo pasaulio muziejų. Programos yra aukšto lygio, labai įdomios tematine prasme. Bet edukacinės programos Lietuvoje yra menkai finansuojamos, dėl to mažai kas imasi kuruoti muziejaus edukacinę veiklą.
Švietimo ir mokslo ministerija finansuoja tik per projektus, tad muziejai juos rengia. Bet čia muziejai turi atlaikyti nemažą konkurenciją: paraiškas finansavimui taip pat teikia mokyklos, jaunimo visuomeninės ir nevisuomeninės organizacijos ir pan.“ – sako N. Jarockienė.
Kultūros ministerijos finansavimas, pašnekovės teigimu, nėra pakankamas.
Muziejininkė D. Našutinskaitė sako, kad muziejų darbuotojams bene sunkiausias dalykas darbe – pasiruošti užsiėmimams: esant negausiam kolektyvui visus darbus turi pasidaryti patys užsiėmimų vadovai – „nuo medžiagų paruošimo iki žinių perteikimo“.
„Muziejuje darbuotojų nedaug, tad visas medžiagas savo rankomis patys ruošiam. Pavyzdžiui, kalėdiniams užsiėmimas šiaudus tvarkome, popieriaus gamybos pamokėlei patys malame. Nepasidarysi, neturėsi.
Užsienyje muziejuose šiuos dalykus laborantai atlieka, o čia mes patys turime visus darbus daryti“, – atkreipia dėmesį Mažosios Lietuvos muziejaus Edukacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vedėja Diana Našutinskaitė.
R. Jackūnaitė iš Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus sako, kad labiausia, jos nuomone, trūksta mokytojų iniciatyvos.
Monika Kutkaitytė
lrt.lt
