Gausiausiai lankomi pajūrio muziejai svečiams demonstruoja ne tik mūsų krašto kultūros išskirtinumą, bet ir stulbinantį skurdą, rašo "Klaipėda".
Tiesiai iš blizgančio kruizinio laivo turistai vežami į apšiurusius Palangos gintaro bei Kretingos kraštotyros muziejus.
Jų gelbėjimui nuo griūties bei ekspozicijų atnaujinimui pinigų ketinama skirti tik po to, kai bus pastatyta Nacionalinė dailės galerija bei Valdovų rūmai.
Rūmai - nugyventi
Keliskart per vasarą šimtai į Klaipėdą kruiziniais laivais atplaukusių turistų susodinami į autobusus ir vežami apžiūrėti krašto įžymybių. Vienas pirmųjų svečių lankomų objektų - Gintaro muziejus.
Unikalūs eksponatai nesugeba nustelbti nugyvento rūmų vaizdo.
Šis muziejus yra Lietuvos dailės muziejaus filialas.
Kai eilės turistų išsirikiuoja prie trijų tualeto kabinų, po pirmąjį aukštą pasklinda smarvė. O neišlaikiusi tokio žmonių antplūdžio užsikemša tarybinių laikų santechnika. Būtent šis vaizdas ilgam lieka svečių atmintyje.
35 metus Gintaro muziejuje dirbęs ir prieš pusmetį į užtarnautą poilsį išėjęs muziejininkas Antanas Tranyzas pasakojo ne kartą turėjęs gėdos, kai svečius tekdavo vedžioti po muziejų.
„Salėse tvanku, nes ventiliacijos sistemos nėra, o supuvusių langų rėmų negalima judinti, kad jie neiškristų. Unikalūs gintaro gabalai eksponuojami ant išblukusio ir sudilusio aksomo. Parketas - supuvęs, užuolaidos - purvinos, nes nuo skalbimo jos plyšta. Baliustrada jau du dešimtmečius nemačiusi dažų. Užuot iš tolo baltai švietusi, ji jau seniai yra tinko pilkumo, - vardijo muziejininkas. - Rūmų perdangos sulinkusios, stogas - kiauras, sienas graužia grybelis. Kartą neturėjau kur akių dėti, kai svečias iš Japonijos kone su padidinamuoju stiklu lyg antikvarinį eksponatą apžiūrinėjo elektros skydelį.“
Nuo sienų byra tinkas
Ne ką geresnė padėtis Kretingos kraštotyros muziejuje. Nors jis vienas labiausiai lankomų Lietuvoje, ir čia iš kiekvieno kampo dvelkia skurdu.
Muziejaus vadovė Vida Kanapkienė pasakojo, kad žiemą viduje švilpauja vėjai, nes langų rėmai - supuvę.
Pastato fasadas apsilaupęs, nuo jo byra tinkas. Pusrūsyje įrengtą unikalią archeologijos ekspoziciją darko drėkstančios sienos.
V.Kanapkienės teigimu, ypač kritiška padėtis fonduose. Nevėdinamoje patalpoje laikomi eksponatai genda.
„Bandome savo jėgomis tvarkytis. Kultūros vertybių paveldo departamentas skiria lėšų tik avariniams objektams gelbėti, tad tenka pinigų prasimanyti patiems. Kai kurias patalpas nuomojame kavinėms. Kuriame įvairius projektus. Be to, prašome kraštiečių pagalbos“, - pasakojo muziejaus vadovė.
Malonių nelaukia
Klaipėdoje svečiams iš užsienio dažniausiai siūloma aplankyti Laikrodžių muziejų.
Miesto savivaldybės kaimynystėje esantis muziejus tokių bėdų kaip palangiškiai ir kretingiškiai neturi. Tiesa, ir čia reikėtų pakeisti langus, bet daugiau buitinių nepatogumų nei muziejaus darbuotojai, nei lankytojai nepatiria.
Laikrodžių muziejaus vedėjas Romualdas Martinkus tikino, kad nejaučia išskirtinio Lietuvos dailės muziejaus vadovų dėmesio.
„Tiesiog mūsų darbuotojai neapkiautę. Mes nelaukiame malonių iš dangaus. Kalbiname visų miesto įmonių vadovus, prašome paremti. Tai yra nelengvas darbas, bet kitaip neišeina. Manau, neblogą mūsų padėtį lemia darbuotojų aktyvumas“, - aiškino R.Martinkus.
Panašiai tvarkytis sekasi ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Visai neseniai čia suremontuotas tualetas.
„Jaučiame miesto valdžios dėmesį kultūrai, tad negalime skųstis buitimi,“ - sakė muziejaus direktoriaus pavaduotoja Asta Griušelionienė.
Tik lietuviški užrašai
Jeigu muziejus kamuojantį skurdą galima pateisinti pinigų stygiumi, tai dešimtmečiais nesikeičiantis požiūris į lankytojus stebina ne tik užsieniečius.
Visuose muziejuose informacija apie eksponatus pateikiama viena arba dviem kalbomis. Dažniausiai tai - lietuvių ir rusų kalbos.
Tik keliose vietose apibendrinta informacija kitomis kalbomis trumpai pateikiama ant atskirų informacinių stendų.
Nors muziejininkai pripažįsta, kad išversti prierašus po eksponatais į vokiečių bei anglų kalbas brangiai nekainuotų, tačiau to daryti neskuba.
Pirma - Valdovų rūmai
„Per vieną dieną padaryti viską, ko norėtume, neįmanoma, - apie apgailėtiną Nacionalinio Lietuvos dailės muziejaus filialų bei kitų muziejų padėtį kalbėjo muziejų asociacijos pirmininkas Romualdas Budrys. - Pradžioje turime pabaigti užsitęsusią Nacionalinės galerijos statybą, pabaigti Valdovų rūmus, o tada ateis laikas ir kitiems muziejams. Kosmetinio remonto Gintaro muziejui tikrai neužteks. Jau yra paruošta studija, trūksta tik pinigų. Gaila, kad nepasisekė jų gauti iš Norvegijos fondo.“
R.Budrys įsitikinęs, kad griūvantys Tiškevičių rūmai Palangoje bus pradėti remontuoti jau kitais metais.
„Reikia kantrybės ir laiko. Visko vienu metu finansuoti valstybė nepajėgi. Nepraeis nė treji metai, ir padėtis pasikeis. Kaltinti dėl pinigų stygiaus Valdovų rūmų statybą - neprotinga. Juk kai badmečiu didikai Pacai statė Petro ir Povilo bažnyčią, tuos pinigus taip pat galima buvo skirti išsekusiems pamaitinti. O kas dabar atsimena, kad tada buvo badas? Turime turėti reprezentacinius rūmus - valstybės simbolį“, - kalbėjo R.Budrys.
Daiva Janauskaitė
