– Kiekvieno savo pašnekovo, kad ir kas jis būtų – politikas, verslininkas ar kultūros žmogus, klausiu, ką reikia daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau...
– Ir ką? Visi postringauja, ką reikėtų daryti? O aš manau, kad jau užteks, jau nebereikia šnekėti – reikia tiesiog imti ir daryti. Nesitikint, kad padarys valdžia, kad parems valstybė. Reikia nustoti savas viltis sieti su visokiais projektais, akcijomis, paraiškomis – tiesiog nešvaistyti vėjais energijos ir nenuskęsti iliuzijose, – iš nieko nieko nesitikėkime, darykime tai, ką galime padaryti patys. O galime. Ir nereikia apsimetinėti silpnesniais, nei esame.
Štai jums pavyzdys – 2009–ųjų pavasarį suskambėjo žinia, kad sukanka 650 metų, kai pirmąkart buvo paminėtas Merkinės vardas. Tuoj pat apskriejo ir kita žinia – kad tiek savivaldybėje, tiek visose kitose įmanomose institucijose šiam jubiliejui paminėti pinigų nėra. Ir štai kas tuomet nutiko – Merkinės seniūnas tiesiog asmeniškai sukvietė visą miestelio šviesuomenę (keliolika žmonių), subūrė organizacinį komitetą, patys ėjo per žmones, per versloves, rinko šiam renginiui aukas. Įvyko nepaprastai graži šventė – sukurta savo pačių jėgomis, be jokių ES bei kitokių šiuolaikinių “gerųjų fėjų" finansavimo. O buvo ir paradas, ir koncertas, ir ugnies misterija prie piliakalnio... Ir svarbiausia, kad po šventės liko paminklas – merkiniškio architekto Kęstučio Lamausko iškaltas akmeninis antspaudas, kuriame parašyta, kad Merkinėje Vilniaus miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės.
Merkinės visuomenė tuo paminklu didžiuojasi – jį lanko, kviečia pasižiūrėti svečius. Man nepaprastai gera matyti, kai koks merkiniškis jaunuolis iš kokio Vilniaus atsiveža panelę ir prie to paminklo ją fotografuoja... Nuo čia prasideda meilė savosioms šaknims. Nuo čia prasideda meilė Tėvynei. Be to, manau, bendros pastangos – tai labai svarbi šventės dalis, suartinanti žmones, burianti į bendruomenę, į tautą.
Kitas pavyzdys. Prieš keletą metų verslininkai buvo sumanę ties Alytumi statyti hidroelektrinę, kuri būtų nuplovusi Nemuno salas, sunaikinusi, išbjaurojusi visą Merkinės kraštovaizdį. Buvo “nusipirkę" net mokslininkus, sakančius, kad tai – nieko baisaus, kad žmonės turės darbo vietų, todėl jiems elektrinės statyba duos naudos... Bet kas gi žmogui yra nauda? Tik duonos kąsnis? Bet kokia kaina? Naikinant tai, kas turėtų būti puoselėjama, saugoma ateities kartoms kaip tikrasis Lietuvos turtas? Nepaprastai džiaugiuosi, kad Merkinės žmonės tai suprato – rinko parašus, ėjo per visas institucijas ir neleido Lietuvos grožio iškeisti į litą.
– Šaunuoliai merkiniškiai, tačiau argi nėra baisu, kai visuomenė turi ginti savąją šalį nuo savo šalies valdžios, pasiruošusios išparceliuoti viską, kad tik prisigrūstų kišenes?
– Baisu. Pirmiausia dėl to, kad reikia nemaža įžvalgos, jog pastebėtumei klastą – su žmonėmis šiandien neįprasta tartis sąžiningai, kaip su visaverčiais žmonėmis. Juos stengiamasi visais įmanomais būdais apgauti. Ir dėl tos elektrinės projekto buvo patikėjusių, buvo susigundžiusių...
Skaudu pripažinti, bet išbadėjusį žmogų, jo orumą ir sąžinę nupirkti yra lengva. Man labai nemalonu stebėti, kaip keičiasi žmogaus žodžiai ir veidas, kai jis yra nuperkamas. Žmogus ima teigti dalykus, kuriais pats netiki, meluoja prieš savo valią ir kenčia dėl to. Dieviškojo prado, esančio kiekviename mūsų, juk neįmanoma apgauti, su juo neįmanoma susiderėti. Tegalima jį paminti. O pamynęs – neišvengiamai susipurvini.
– Pats narsiai tebegyvenate savo tėviškėje, pažįstate kiekvieną grumstą, kiekvieną žolės kupstą... Minėjote, kad netgi žinote vietą, kur jūsų tėvas du šautuvus užkasė... Ko gero, tai pats patikimiausias patriotizmo skiepas? Atitrūkus nuo tėviškės lengviau atitrūkti ir nuo Tėvynės?
– Ta manoji paveldėta sodyba stūkso nuo 1909 metų Stolypino žemės reformos laikų. Nuo tos dienos, kai mano senolis (tėvo tėvas) atsikėlęs čia pasodino pirmąjį berželį. Tas beržas dar tebėra. Didžiulis. Suvarpytas stribų kulkų (anot tėvo, pokario metais jie ten taikinį buvo pasikabinę ir šaudymo pratybas rengdavo)...
Išties jaučiu tos sodybos aurą. Globojančią. Jungiančią mane su protėviais. Man net laikinai, net trumpam yra sunku iš ten išvažiuoti. Ten – mano sielos dalis. Giminė buvo gundoma sodybą parduoti, buvo viliojami tikrai solidžiais pinigais, tačiau aš griežtai pasakiau “ne„. Tiksliau, pasakiau: “Gerai, bet kai iškraustysit mane į miestą, butą pirkite kuo arčiau karčemos, kad man toli vaikščioti nereikėtų – visą likusį gyvenimą gerdamas apraudosiu tėviškę“. Suveikė. (Juokiasi.)
– Jūs, kaip ir kiekvienas menininkas, ko gero, linkęs gyventi ne visai valstybėje ir net ne visai pasaulyje, tačiau sunkiu valstybei metu kiekvienas menininkas, kultūros žmogus, privalo pasirinkti aktyvesnę pilietinę poziciją. Prisiminkime Maironį, Bernardą Brazdžionį arba neseniai anapusybėn iškeliavusį Justiną Marcinkevičių...
– Kitaip tariant, kviesti tautą?.. Neseniai “Metuose„ spausdinau savo “Giesmę Merkinei“, kur apdainavau konkrečius žmones, konkrečią erdvę... Tad Merkinės kultūros namų direktorė poezijos vakare man vos leido šį kūrinį skaityti. Argumentuodama: “Kaip čia atrodys? Ką žmonės pagalvos?"
Reikia pripažinti, provincija yra gana baikšti, drąsesnes idėjas, naujoves įsileidžia labai sunkiai ir nenoriai. Nuolat reikia priimti iššūkį ir pačiam laužyti ledus. Visuomet yra rizika likti nesuprastam. Todėl manau, kad “maironiška pozicija" nebūtų pats tinkamiausias sprendimas norint vienyti žmones valstybės labui. Be to, provincijoje to ne taip jau ir reikia. Kosmopolitizmas – Lietuvos didmiesčių bacila, o Lietuvos provincijoje dar labai daug Lietuvos. Man gera matyti Merkinėje užaugusią jaunąją kartą, kurią pavadinčiau paprastais, mažakalbiais, tačiau nuoširdžiais ir tikrais Lietuvos patriotais. Jų mums mokyti nereikia – iš jų reikia mokytis.
– Tikrai nudžiuginote. Įsivaizdavau provinciją kitokią – nežmoniškai nuskurdintą, įsiutintą ir alsuojančią neviltimi.
– Dėl paprastų žmonių nuskurdinimo – tiesa, tačiau nevilties tikrai nėra. Kas gėrė – tas geria, kas meldėsi – tas meldžiasi. O tie visi naujieji vėjai, kaip integracija, globalizacija, kosmopolitizmas, provincijoje audrų nesukėlė. Visi po senovei gyvena savojoje Lietuvoje pagal savo moralę, savo mentalitetą, paiso savų ritualų, tradicijų. Kaip tik todėl linkėčiau didesnio valstybės dėmesio regionų kultūrai. Ne tik ją remti, bet ir semtis jos dvasios, kultūros, moralės.
Tačiau ir remti – taip pat. Skurdas provincijoje išties didelis. Žmonės emigruoja. Net ir mylėdami Tėvynę emigruoja. Nes neturi kitos išeities. Skurdas išskiria šeimas. Tėvai nori pasirūpinti vaikų ateitimi – mama lieka su mažyliais, tėvas išvažiuoja į užsienį uždarbiauti. Kuo baigiasi? Jis susiranda meilužę ten, ji – meilužį čia. Arba visą jaunystę, visą gražiausią gyvenimo dalį praleidžia vienatvėje. O vaikai auga ant tų mielių, ant tų emocijų...
Man ir pačiam, kaip poetui, būtų parankiau gyventi didmiestyje. Būčiau žinomesnis, svarbesnis. Štai ir dabar buvau atidavęs leidyklai savo poezijos knygos rankraštį, bet ji į Kultūros ministerijos finansuojamų knygų sąrašą nepateko. Teks laukti kitų metų. Liūdna, bet negi imsi pavydėti vilniečiams kolegoms? Negražu. Pasakiau sau: “Mes esame budistai ir galime laukti visą amžinybę". Bet su sarkazmu tai pasakiau. (Juokiasi.) Juk negaliu savo knygos išsileisti už savo pinigus.
– Labai nemandagu klausti, tačiau iš kokių pajamų jūs pats gyvenate?
– Spausdinu savo kūrybą kultūriniuose leidiniuose. “Metai„ sumoka 70 litų honorarą, “Nemunas“ vietoj jo padovanoja savo leidinio prenumeratą... Šiuo metu turiu laikiną užuovėją – rajono centrinė biblioteka pasiūlė parengti kraštotyrinių apybraižų knygą. Moka už tai pusę minimumo su trupučiu. Tačiau tai – tik keletą mėnesių. Po to vėl reikės dairytis, ko įsitverti. Štai tokios tos mano pajamos. Tačiau nesu čia jokia išimtis – didžiuma rašytojų taip gyvena. Įpratę.
– Ir vis dėlto užduosiu tąjį klausimą, nuo kurio pradėjau: ką daryti kiekvienam Lietuvos piliečiui, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi?
– Pirmiausia kiekvienam atsistoti priešais veidrodį ir labai nuoširdžiai, be maivymosi sugiedoti žvelgiant sau tiesiai į akis: “Dieve visagali, saugok mano šalį, tėvą ir močiutę, ir mane mažutį". Tai turėtų padėti save aptikti pasaulyje ir pašnabždėtų į ausį, ką reikia daryti toliau.
Rimvydas STANKEVIČIUS