Rūta Lankininkaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba
Ukrainoje gyvena apie 7000 lietuvių, tačiau į bendruomenes ar lietuviškas draugijas susibūrusiųjų – vos dešimtadalis. Mūsų tautiečiai apgailestauja dėl nykstančios lietuvių kalbos, tačiau stengiasi išsaugoti tradicijas ir papročius.
Kijeve gyvenantys lietuviai žino kelią į sostinės 147-ąją mokyklą – čia Ukrainos lietuvių bendruomenė renkasi į folkloro ansamblio repeticijas ir bendruomenės susirinkimus.
Ukrainoje gyvena apie 7000 lietuvių, tačiau lietuviškų draugijų veikloje aktyviai dalyvauja vos 700. Ukrainoje veikia apie 13 regioninių lietuvių draugijų.
„Mūsų jaunimas išaugo: kai jie buvo studentai, šoko, laisvo laiko turėjo, o dabar yra sukūrę šeimas. Mūsų bendruomenė sensta – turime didelę problemą“, – komentuoja Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova.
„Jei tik pasakai, kad esi lietuvis, tai „litvin brat“ – čia taip priimta. 250 metų bendros istorijos nepraėjo veltui“, – tikina Ukrainos lietuvių bendruomenės narys Algirdas Jakovlevas-Šaulys.
Pirmieji lietuvių pėdsakai Ukrainoje siejami su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Po Antrojo pasaulinio karo ne vienas lietuvis tremtinys per prievartą apgyvendintas Ukrainoje, o sovietmečiu padaugėjo vadinamųjų meilės tremtinių.
„Aš jaučiuosi lietuvė, žemaitė. Tenka [kartais pakalbėti žemaitiškai] – yra dar viena Onutė iš Krakių, iš Mažeikių rajono. Mes kartais dviese važiuojame į namus. Aš ją išlaipinu, paskui važiuoju į Mažeikius“, – pasakoja Ukrainos lietuvių bendruomenės narė Virginija Chlopinova.
„Pačiam išsaugoti lietuvybę, jei esi lietuvis ir gimęs Lietuvoje, yra įprasta ir nesunku. O išsaugoti lietuvybę šeimos nariams jau yra sunkesnis dalykas. Vaikus reikia išauklėti lietuviais. Tai toli gražu ne visiems pasiseka. Mano vaikai lietuviškai moka“, – pabrėžia choro „Viltis “ įkūrėja Violeta Jančiuk.
Mūsų tautiečiai bent kartą per metus sako jaučiantys pareigą grįžti į tėvynę. Labiausiai jie išsiilgstantys lietuviškos juodosios duonos.
