Ne pirmus metus svarstoma, kartais filosofiškai, o kartais netgi piktai – galbūt Lietuvoje aukštųjų mokyklų, o ypač universitetų, yra per daug, galbūt kai kuriuos reikia naikinti, prijungti prie kitų, perkvalifikuoti. Kalbos lieka kalbomis ir kol kas tenka tenkintis kiekybe, o ne kokybe – prie esančių aukštųjų mokyklų prisijungia vis daugiau privačių, o abiturientų specialybių pasirinkimus dažnai nulemia ne sąmoningas sprendimas, o „mados“ ir kitos neesminės aplinkybės.
Seimo narys, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Vytautas Juozapaitis sako, kad švietimo klausimai demokratinėje valstybėje negali būti sprendžiami „draudžiant ar liepiant“ bei dirbtinai kuriant sistemą, o perspektyvių ir šaliai reikalingų specialybių pasirinkimo problemos priežastis reikia šalinti dar vidurinėje mokykloje.
„Negalima uždrausti ar liepti žmonėms studijuoti tai, ko jie nenori ar nesugeba. Pirmiausia reikia dar mokykloje taikyti metodologiją, tinkamai motyvuoti iki pasirenkant aukštąją mokyklą. Dabar jaunas žmogus išeina iš mokyklos mokėdamas tik rašyti, ir tai dažnai su klaidomis, o bendro suvokimo, kokia yra valstybės sąranga ar darbo rinka, neturi“, - sakė V. Juozapatis.
Aukštųjų reitingai – nieko verti
Anot pašnekovo, pirmiausia reiktų galvoti, kaip pagerinti studijų kokybę, o ne dirbtinai žlugdyti kažkurias aukštąsias mokyklas, tuo labiau, kad nustatyti, kurias verta palikti, šiuo metu sunkiai įmanoma. „Visa reitingavimo sistema yra netobula, švelniai tariant, ir patikimumo joje nėra nė kruopelytės, nes nėra jokio reitingavimo vertinimo: pagal vieną vertinimo kriterijų vieni, pagal kitą – kiti universitetai laimi. Demokratinės rinkos sąlygomis paprastai nubyra tai, kas yra nereikalinga. Jei kol kas žmonės renkasi vienas ar kitas aukštąsias, reiškia, jos turi egzistuoti. Kiek valstybė turi prisidėti prie tų mokyklų egzistavimo, čia yra kitas klausimas, - sako politikas. Jo teigimu, nuvykus į mažesnių miestų universitetus, pavyzdžiui, Šiaulių, matyti, kad tai yra kultūros šaltinis, todėl, siekiant gaivinti regionus, uždaryti ten aukštąsias mokyklas reikštų jų palikimą be jaunų žmonių ir šviesos. - Palikti universitetus tik Vilniuje ir Kaune tai tas pats, kas kūnui nupjauti rankas ir kojas.“
Jis primena, kad iki šiol bandytos vykdyti aukštojo mokslo reformos taip ir nebuvo įvykdytos, pakeista tik stojimo į aukštąsias tvarka – įkurtas egzaminų centras, palengvinantis tam tikras procedūras. Tačiau net ir šiuo atveju nepavyko išvengti nesusipratimų: bendra stojimo visiškai nepasiteisino specifinių mokymosi įstaigų, pavyzdžiui, Muzikos ir teatro akademijos atveju, kai būtinas specialus gebėjimų patikrinimas, o telentas turėtų būti lemiamu veiksniu.
V. Juozapaičio manymu, objektyvių aukštojo mokslo problemų vertinimų politikų (ministrų ar viceministrų lygmenyje) trūksta dar ir dėl to, kad dauguma jų atstovauja kažkurią iš aukštųjų mokyklų. „Dėl to atsiranda lobistinių įstatymų projektų, kuriuose išskiriama viena aukštoji mokykla, nors tiek Konstitucija, tiek kiti įstatiminiai aktai numato, kad visos aukštosios yra lygios ir turi būti vertinamos vienodai, - mano V. Juozapaitis. Būtent tai, pasak jo, lemia, kad viešojoje erdvėje yra menkinamos arba iškeliamos kai kurios aukštosios – kiekvienas politikas bando išsaugoti savo buvusios darbovietės prestižą. Vienas tokių atvejų – Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio pareiškimas, kad Šiaulių ir Edukologijos universitetai yra nereikalingi. - Tokie pasisakymai ne tik nedaro garbės jokiam politikui, bent kiek susipažinusiam su akademine etika, bet ir padaro „meškos“ paslaugą toms mokykloms bei jų bendruomenei – žmogus gali pagalvoti, kad tos mokyklos greitai nebeliks ir stoti kitur.“ Politiko nuomone, sprendžiant aukštojo mokslo problemas ypatingai trūksta nuoseklumo.
Uždrausti negalima
Yra manančių, kad Lietuvoje per daug ne tik aukštųjų mokyklų, bet ir abiturientų, žūtbūt siekiančių aukštojo mokslo net ir ne itin šiuo metu perspektyviose srityse, pavyzdžiui socialiniuose moksluose. „Drausti žmogui siekti aukštojo mokslo būtų absurdas, jis turi turėti tokią galimybę. Kitas klausimas, ar jo brandos įvertinimas atitinka aukštosios mokyklos kvalifikacinį įvertinimą. Galbūt reikėtų tiesiog kilstelėti stojamuosius balus, kad ten nesimokytų neturintys tam gebėjimų“, - sako pašnekovas.
Visgi vertinimo balų V. Juozapaitis nelinkęs suabsoliutinti ir sako, kad iš savo, kaip profesoriaus, dėstytojo patirties žino, jog neretai gerus pažymius turintys abiturientai universitete pasirodo visai negabūs studentai, ir atvirkščiai: „Aukštojo mokslo siekimas yra žmogaus individualybės atsiskleidimas. Jei žmogus turi finansinių galimybių, tegul mokosi, mokydamasis universitete jis gali mokytis ir profesinėje mokykloje – šie dalykai vienas kitam netrukdo.“ Anot jo, universitetinis išsilavinimas rodo žmogaus intelektą, bet tai nereiškia, kad ir amatininkas negali būti aukšto intelekto.
„Aukštojo mokslo, ypatingai magistro studijos, padeda įgyti platesnį požiūrį į pasaulį, valstybės sąrangą, gyvenimo filosofiją, o kuo daugiau tokių žmonių bus Lietuvoje, tuo geriau – turėsime daugiau kūrybiškų žmonių, nes vien amatininkais valstybė negali būti soti“, - sako V. Juozapaitis. Pasak jo, mūsų švietimo sistemai trūksta bendro koordinavimo centro - „smegenų“, kurios nuo darželio iki magistro lygmens sudėliotų tam tikrą programą, pagal kurią žmogus būtų mokomas kryptingai, o ne tik diplomui gauti, tuomet žmonėms būtų aišku, kad iš aukštojo mokslo reikia tikėtis žinių, o ne darbo vietos, nes „aukštosios nėra darbo biržos".
Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia į Muzikos ir teatro akademiją aktyviai stojančius vokalistus, kurie suvokia, jog visiems vietos didžiosiose scenose neužteks.
„Sportas, menas, kultūra ir mokslas – tai intelektas, į kurį mūsų valstybė privalo investuoti, nes mes neturime nei aukso, nei naftos ar kitų gamtinių išteklių, kuriuose galėtume kasti ir pardavinėti pasauliui – mes turime protus, kuriems dar pridėjus pilietiškumo sampratos, turėtume save gerbiančią valstybę šimtmečiams į priekį“ - sako muzikas.
Trūksta sąmoningumo ir motyvacijos
Kiekvienais metais iš politikų, verslininkų ir pedagogų girdime, kad abiturientai lipa ant to paties grėblio – stoja į teisę ar vadybą, humanitarinius mokslus, o tai juk, praktiškai, tas pats, kas iš anksto užsiimti vietą Darbo biržoje. V. Juozapaitis šio reiškinio nedramatizuoja ir sako, kad nepaisant tam tikrų specialistų poreikio ir pertekliaus rinkoje, visų jų reikia ir visada reikės.
Jo manymu, politikai ar žmonės iš akademinio pasaulio sakyti, kad tikslieji mokslai yra pranašesni už socialinius ar kitus gali tik stokodami akademinės etikos: demokratinėje valstybėje negali būti jokio imperatyvinio įsikišimo kaip ir prievartos atidirbti (siūlymas privalomai siųsti medikus dirbti į rajonus – balsas.lt).
„Svarbiausia yra motyvacija. Valstybė turi jausti pareigą išaiškinti žmonėms ir tai padaryti gana ankstyvoje stadijoje, prieš pasirenkant universitetus ar kitas mokymosi įstaigas – dar mokykloje, gimnazijoje. Turi būti sukurta metodika, kad tokia informacija jaunus žmones pasiektų paskutinius trejus metus mokykloje, o ne tik būtų galima pasiskaityti kažkur internete“, - sako V. Juozapaitis. Anot jo, dar mokykloje turėtų būti atpažįstami bei skatinami skirtingi kiekvieno vaiko gebėjimai taip motyvuojant ir nukreipiant juos teisingu keliu.
Šiuo metu, pašnekovo nuomone, svarstant švietimo klausimus girdima daug demagogijos, pažadai nevykdomi, o tai lemia nepasitikėjimą valstybę. Nuolatinis stojimo į aukštąsias tvarkos kaitaliojimas kenkia ne tik valstybės įvaizdžiui, bet ir skaudžiai atsiliepia abiturientams – V. Juozapaitis, užauginęs tris dukras sako, kad taip, kaip yra elgiamasi su abiturientais dabar, yra nenormalu, tačiau tikėtis pakeisti viską vienu ypu – naivu. „Tai soviemečio palikimas. Mokyklose metodikas, pakeitę knygeles, dėsto tie patys žmonės, kurie jas dėstė ir anksčiau. Žmonių mąstyseną pakeisti labai sunku – tam gali prireikti dešimtmečių, o mes dar net naujųjų mokyklų ketvirčio amžiaus neatšventėme“, - sako V. Juozapaitis.
