Nuo 2001 metų, kai tarptautinė ledo ritulio federacija pakeitė divizionų tvarką, pirmajame mūsų šalies atstovams įsitvirtinti buvo sunku. Tiek 2001 metais, tiek 2003 metais, jie neiškovoję pergalių turėjo kristi žemyn į antrąjį. Tiesa, ten mūsų šalies atstovams nekildavo jokių problemų ir jie, iškovodami triuškinamas pergales, iš karto po metų sugrįždavo į aukštesnį lygį.
Apie tai, kad 2005 metų čempionatas bus kitoks buvo galima nedrąsiai spėlioti dar iki čempionato likus metams. NHL lygoje, kurioje rungtyniavo pajėgiausias šalies ledo ritulininkas D. Zubrus, buvo paskelbtas lokautas ir mūsų rinktinės puolėjui teko sugrįžti į Europą bei užsivilkti „Lada Togliatti“ marškinėlius. Nors sustabdytas NHL sezonas atėmė galimybę iš ledo ritulio gerbėjų stebėti pajėgiausios planetos ledo ritulio lygos kovas, viltį įžiebė pirmą kartą pamatyti D. Zubrų nacionalinėje ekipoje atstovaujant Lietuvos rinktinei pasaulio čempionate.
NHL ir NHL žaidėjų asociacija ir toliau nerado bendros kalbos, o galiausiai buvo paskelbta, jog sezonas bus atšauktas. Normaliai vykstantis NHL sezonas baigiasi vėlai, o į atkrintamąsias varžybas patekę žaidėjai į planetos pirmenybes keliauti negali. Tad metus nevykus akistatoms šioje lygoje, D. Zubrus pirmą kartą įgijo realią galimybę atstovauti šalies rinktinei. Tiesa, net ir žaidžiant Europoje norint pirmą kartą prisijungti prie rinktinės čempionate Nyderlanduose, lietuviui teko gerokai pasistengti – į rinktinę jis atvyko neturėjęs nė vienos laisvos dienos ir iškart po sezono Rusijoje.
„Pamenu, jog buvau gana pavargęs po ilgo sezono Rusijoje ir šiek tiek apsirgęs. Nelengva buvo ir kelionė autobusu. Atsiminimai apie šį čempionatą liko tik labai malonūs, nes mano žaidimo už Lietuvą stebėti buvo atvažiavęs ir tėtis“, – prieš 2014 metų pasaulio čempionatą prisiminimais apie 2005-uosius dalijosi D. Zubrus.
Čempionate pirmoji mūsų šalies rinktinės laukė Prancūzijos nacionalinė ekipa, kuri kėlė ambicingus tikslus kovoti dėl pirmosios vietos ir pakilimo į aukščiausiąjį divizioną. Susitikimas mūsų šalies atstovams prasidėjo nesėkmingai ir 9-ąją minutę rezultatas buvo 0:3, o dar pirmajame kėlinyje krito ir ketvirtasis įvartis, tačiau į kovą mūsų šalies atstovus sugrįžti įkvėpė būtent rinktinėje debiutuojantis D. Zubrus, kuris, žaidžiant mažumoje, pelnė pirmąjį savo įvartį Lietuvos rinktinei. Netrukus, žaidžiant lygiomis sudėtimis, dar vieną įvartį pridėjo Šarūnas Kuliešius. Visgi, nepaisant sėkmingos pirmojo kėlinio pabaigos, mūsų šalies atstovams pakovoti dėl taškų nepavyko ir teko susitaikyti su nesėkme 3:5.
Pirmuosius taškus mūsų šalies atstovai iškovojo antrajame mače prieš šeimininkų rinktinę. Nors 10 smūgių atlikusi Lietuvos rinktinės žvaigždė taškų šiame mače nesurinko, antrajame kėlinyje Rolando Aliukonio, Dariaus Lelėno ir Dariaus Pliskausko įvarčiai leido mūsų šalies atstovams įgyti persvarą, tačiau galiausiai olandams pavyko išlyginti rezultatą ir dvikova baigėsi lygiosiomis.
Trečiajame mače mūsų šalies rinktinės laukė estai, kurie antrajame ture nustebino visus atimdami taškų iš prancūzų. Nepaisant to, lietuviai buvo nusiteikę pergalei – nuo pat pirmojo kėlinio jie atliko daugiau metimų, išprovokavo daugiau pražangų, o 6-ąją minutę D. Lelėnas įvarčiu išvedė savo ekipą į priekį. Visgi, vėliau ne tik nepavyko padidinti persvaros, tačiau estai taip pat pelnė tris įvarčius be atsako ir mūsų šalies atstovams teko vytis varžovus. Dainiaus Baubos įvartis pasinaudojant dviguba kiekybine persvare, antrajame kėlinyje buvo sumažinęs lietuvių deficitą iki minimumo, tačiau netrukus estai pelnė dar vieną įvartį ir išsiveržė į priekį 4:2. Antrasis D. Zubraus įvartis čempionate, šį kartą pasinaudojant kiekybine persvara, padėjo rezultatą sušvelninti, o trečiajame kėlinyje rezultatą išlygino D. Pliskauskas. Visgi pergalės iškovoti ir vėl nepavyko – susitikimas baigėsi dar vienomis lygiosiomis.
Ketvirtajame mače su grupės lyderiais italais Lietuvos rinktinė žaidė be D. Zubraus, kuris buvo patausotas paskutiniam ir svarbiausiam mūšiui, o be puolėjo žaidusiai rinktinei rimčiau priešintis varžovams pavyko kėlinį. Per pirmąjį rungtynių trečdalį rinktinę gelbėjo fantastiškai žaidęs vartininkas Arūnas Aleinikovas, kuris atrėmė visus 19 varžovų metimų, tačiau antrajame kėlinyje italai siuntė keturis įvarčius į jo ginamus vartus, o vieną praleido ir į vartus stojęs Nerijus Dauksevičius. Garbės įvartį tame pačiame kėlinyje pelnė Š. Kuliešius, tačiau lietuviams teko susitaikyti su nesėkme 1:5.
Nepaisant to, jog per pirmus keturis mačus Lietuvos rinktinė patyrė du pralaimėjimus, pergalių jiems taip pat nepavyko iškovoti, tad prieš paskutinį mačą su Rumunija mūsų šalies atstovai atsidūrė nemalonioje situacijoje: medalių iškovoti jie negalėjo, o pralaimėjimo atveju divizione mūsų šalies atstovai būtų likę paskutiniai ir jie būtų priversti trečią kartą iš eilės palikti pirmąjį divizioną.
Planų apie iškritimą mūsų šalies atstovai neturėjo: pirmajame kėlinyje D. Zubrus atidarė mačo įvarčių sąskaitą, kurią antrajame kėlinyje padidino dukart pasižymėjęs D. Lelėnas ir įvartį pridėjęs Martynas Šlikas. Trečiajame kėlinyje paskutinį ritulį į rumunų vartus rungtynėse pasiuntė D. Bauba.
Pirmoji pergalė leido Lietuvos rinktinei išsaugoti vietą šiame divizione, tačiau užimta penktoji vieta vargu, ar atitiko mūsų rinktinės rodytą žaidimą.
„Manau, kad į komandos žaidimą įsiliejau neblogai. Visgi, rinktinės rezultatai galėjo būti geresni, nes mums vis pritrūkdavo šiek tiek sėkmės“, – prisimindamas debiutą, jį apibendrino daugiau nei tūkstantį mačų NHL lygoje sužaidęs puolėjas.
Nors 2005 metų pirmenybėse mūsų šalies atstovai liko be medalių, I divizione išsilaikyti sugebėję lietuviai daugiau niekuomet neiškrito iš šio diviziono. Be medalių neliko ir pats D. Zubrus, kuris po devynerių metų užsivilkęs rinktinės marškinėlius iškovojo bronzą Vilniuje įvykusiame čempionate.
Šiuo metu D. Zubrus ruošiasi trečią ir paskutinį kartą užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius balandžio mėnesį įvyksiančiame pasaulio čempionate Kaune.
