„Kiekvienas sunkmetis išryškina tai, kas giliai glūdėjo mūsų sielose. Geri žmonės tampa dar geresni ir jautresni kitų vargui, o savanaudžiai tampa dar didesni egoistai. Kai jiems nepasiseka įgyvendinti savo norų, tuomet jie tampa labai pikti. Man gaila šitų žmonių. Didžiausia nelaimė nėra sunkios gyvenimo sąlygos, bet nesugebėjimas su Dievo pagalba tas sąlygas pakelti ir net gauti iš jų dvasinės naudos“ , - sako Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
Daugeliui žmonių pasirengimas Kalėdoms asocijuojasi su dovanų pirkimo karštine bei gerokai prieš Adventą šventiškai pasipuošusiomis parduotuvių vitrinomis. Gerbiamas arkivyskupe, ar Jums šis prekybininkų šurmulys priimtinas? O gal nekreipiate į tai dėmesio?
Kalėdines dovanas vertinu teigiamai, nes jos primena pačią didžiausią dangaus dovaną – Jėzų Kristų, prieš du tūkstančius metų gimusį Betliejuje. Dovanos, kuriomis pradžiuginame mums brangius asmenis, yra mūsų gerumo ir meilės išraiška. Tačiau prekybininkų sukeliamas komercinis šurmulys tikrai nepasitarnauja pasiruošimui sutikti vieną iš pačių brangiausių krikščioniškų švenčių. Advento metu reikėtų mažiau mąstyti, ką nupirksime ir padovanosime, bet kaip pasiruošime, kad mūsų širdys taptų pačiu gražiausiu Betliejumi.
Kaip Jūs asmeniškai rengiatės Kalėdoms ir ką Jums reiškia ši šventė?
Kai tarnavau parapijose, Advento metu kelis kartus vesdavau tikintiesiems rekolekcijas. Adventinį susikaupimą suorganizuodavau ir savo parapijoje. Būdavo pakankamai daug rūpesčių pasiruošti didelei šventei. Dabar Advento metas man šiek tiek pasikeitė. Be rūpesčių arkivyskupijos parapijomis ir sielovadinėmis institucijomis per Adventą dažnai tenka dalyvauti įvairiuose prieššventiniuose renginiuose. Adventui baigiantis, jų tiek padaugėja, kad net nepajėgiu visur dalyvauti. Nemaža laiko užima šventinių homilijų ruošimas, nes visuomet rūpi, kad atėjęs į bažnyčią žmogus išgirstų tai, kas jam būtų aktualu ir jį dvasiškai atgaivintų. Nepasakysiu nieko naujo – prieš Kalėdas atsilieku išpažintį. Juk negalima švęsti Kristaus Gimimo, jei širdyje trūktų ramybės – nebūtų susitaikinta su Dievu ir Bažnyčia.
Kuri šventė Jums džiaugsmingesnė: Kalėdos ar Velykos?
Šios abi šventės – Kalėdos ir Velykos – yra labai brangios ir džiaugsmingos, tačiau kiekviena iš jų turi savo spalvą. Kalėdas švenčiame žiemą, pačiu tamsiausiu ir šalčiausiu metų laiku, todėl Kristaus Gimimas – tai tarsi pirmas dangaus nušvitimas tamsią žmonijos naktį. Toji tamsa yra nuodėmės darbai. Angelai gieda „Gloria“, nes Dievo Sūnus žengia į mūsų gyvenimo tamsą, kad parodytų kelią į amžinąją šviesą.
Velykos – Kristaus pergalės šventė. Atgimstanti pavasario gamta tik papildo Kristaus prisikėlimo džiaugsmą. Blogis nugalėtas, o mes pašaukti būti Kristaus pergalės nešėjais. Visa tai negali nepripildyti širdies dideliu džiaugsmu.
Ką prisimenate iš savo vaikystės Kalėdų? Kaip jas švęsdavote su tėveliais?
Mano vaikystė sutapo su rūsčiais pokario metais. Mokykloje apie Kalėdas nebuvo kalbama, bet mes, vaikai, jų labai laukdavome. Didžiausia dovana mums, vaikams, būdavo Kūčių stalas ir labai anksti švenčiamos Mišios. O kokios nuostabios būdavo vaikystės laikų kalėdinės giesmės ir kaip gera buvo šalia savęs matyti laimingus tėvelius ir brolius. Tarpusavio meilė vaikui yra pati didžiausia dovana.
Sovietmečiu Jums teko patirti kalinio dalią. Kaip nelaisvėje švęsdavote Jėzaus gimimo šventę?
1983 m. po teismo Kūčių išvakarėse įsodino į kalinių vagoną, ir traukinys nudundėjo į rytus. Pirmąsias Kalėdas minėjau Pskovo kalėjimo kameroje. Buvo labai šalta, o vietoj dvylikos Kūčių valgių gavome po lėkštę kažkokios neskanios sriubos. Kaliniai keikėsi, kalbėjo šlykščias kalbas, o aš įsitaisęs ant narų tyliai meldžiausi ir sveikinau Betliejaus Kūdikį, kuriam patikėjau būsimus nelaisvės metus. Manau, kad tuomet buvau panašesnis į Jėzaus globėją Juozapą, kuris Betliejaus oloje taip pat neturėjo jokių patogumų. Tačiau anuo metu mieliau būčiau buvęs Betliejaus gyvulėlių apsuptyje, nei tarp žmonių, kurių kalbos liudijo, kad jų širdyse nelikę nieko žmogiško ir švento.
Kalėdos pačiame lageryje būdavo šiek tiek šviesesnės. Kelis mėnesius taupydavome, kad per Kalėdas mes, bendro likimo draugai, galėtume susėsti prie stalo ir bent šitaip bendrai paminėti Kristaus Gimimo paslaptį. Dieną reikėdavo dirbti, o šventąsias Mišias tekdavo aukoti slapta, kad neužkluptų prižiūrėtojai. Mišios vargingose kalinio sąlygose būdavo pati didžiausia dovana, kokią galėjau gauti. Šv. Kalėdų dieną vakare po darbo susėsdavome prie stalo skirtingų krikščioniškų konfesijų kaliniai – katalikai, stačiatikiai, protestantai ir sveikindavome vieni kitus bei vaišindavomės savo kukliomis gėrybėmis.
Ar per pastaruosius dvejus metus pastebėjote tautiečių sielos pokyčių? Lietuvius ekonomikos sunkmetis užgrūdino, padarė gailestingesnius ir atidesnius artimui, ar priešingai – jie tapo grubesni ir savanaudiškesni?
Kiekvienas sunkmetis tik išryškina tai, kas giliai glūdėjo mūsų sielose. Geri žmonės tampa dar geresni ir jautresni kitų vargui, o savanaudžiai tampa dar didesni egoistai. Kai jiems nepasiseka įgyvendinti savo norų, tuomet jie tampa labai pikti. Man gaila šitų žmonių. Didžiausia nelaimė nėra sunkios gyvenimo sąlygos, bet nesugebėjimas su Dievo pagalba tas sąlygas pakelti ir net gauti iš jų dvasinės naudos.
Katalikų Bažnyčios hierarchai Lietuvoje vis dažniau pasisako įvairiais politiniais ir visuomeniniais klausimais. Šie pasisakymai kartais iššaukia nevienareikšmę reakciją, Bažnyčia susilaukia ir kritikos. Kai kas mano, kad dvasininkams nereikėtų aktyviai reikštis politikoje, bet labiau pasišvęsti sielų ganymui. Ką, arkivyskupe, apie tai manote?
Gal ką nors ir gali nustebinti nedraugiška kai kurių žmonių reakcija, kai vyskupai ar kunigai pasisako aktualiais visuomenės klausimais ir nurodo, kas labiausiai kenkia Lietuvai. Mano kartos dvasininkų tokia reakcija nestebina. Sovietinė valdžia norėjo, kad Bažnyčios žmonės būtų tylūs, kaip pelės. Jiems buvo leista tikėti į Dievą, melstis, bet nebuvo leista reikštis kaip piliečiams. Galiu tik apgailestauti, kad laisvoje Lietuvoje taip pat netrūksta sovietiškai mąstančių žmonių, kurie norėtų nutildyti vyskupus ir kunigus, kad šie nedrįstų kalbėti net tokiomis temomis, kurios yra aktualios visuomenės moralei. Viena iš tų temų yra besaikis žmonių nuodijimas alkoholiu. Kalbėti žmonių moralę liečiančiais klausimais yra Bažnyčios pareiga. Net sunku suprasti, ko išsigando kai kurie Seimo nariai vyskupams tik garsiai pamąsčius, kad reikėtų viešai paskelbti balsavimo dėl alkoholio rezultatus, idant rinkėjai žinotų, už ką pasisako jų rinkti deputatai. Jeigu sąžinė rami, tuomet bijoti nereikia, jei nerami – reikia keistis.
Ką palinkėtumėte visoms lietuvių šeimoms, savame ar svetimame krašte šventą Kūčių vakarą susirenkančioms prie bendro stalo?
Visiems norėčiau palinkėti Kūčias ir Kalėdas švęsti savo šeimose. Kalėdos – šeimos šventė. Linkiu, kad kiekvienoje šeimoje už viską daugiau būtų sutarimo, gerumo ir meilės. Maži ir dideli yra labai reikalingi juos supančių žmonių meilės. Tik jos nestokodami, galėsime išgyventi Dievo meilės stebuklą ir paslaptį – Kristaus Gimimą Betliejuje. Visiems linkiu šviesių, džiaugsmingų ir šventų Kalėdų!
Stasys Jokūbaitis