Jau daug prirašyta apie pirmojo demokratiškai išrinkto Lietuvos Prezidento A.M.Brazausko išėjimą Anapilin. Ir vis tik šalies žmones šokiravęs Bažnyčios hierarchų sprendimas neįleisti velionio karsto į Vilniaus arkikatedrą nusipelno ypatingo dėmesio, nes yra ženklinis įvykis, įeisiantis į Lietuvos istoriją.
Faktai visiems žinomi. Velionio artimieji nusprendė dalyvavauti Mišiose Kaišiadoryse, Prezidentė Dalia Grybauskaitė per savo atstovą spaudai pareiškusi, kad yra nepatenkinta vyskupų sprendimu ir nedalyvaus „dabar vykstančiuose bažnytiniuose-politiniuose žaidmuose“ į Mišias Katedroje neatvyko. Užsienio šalių ambasadorių taip pat Katedroje nebuvo, o tai diplomatine kalba reiškia ir tarptautinį nepritarimą, nes ambasadoriai atstovauja savąsias šalis.
Tačiau ambasadorių pozicija yra niekis, palyginus su Lietuvos žmonių pasipiktinimu. A.M.Brazauskas nebuvo vien tik žmogus. Jis pats buvo tapęs simboliu. Ir toks sprendimas yra spjūvis į veidą visai Lietuvai bei jos istorijai. Todėl tai yra daugiau nei politiniai žaidimai. Tai yra šios Bažnyčios priešpastatymas mūsų šalies visuomenei. Šis galios demaršas tiesiog nuima kaukes nuo veidų tų, apie kuriuos pirmiausia sprendžiame pagal jų darbus.
Kardinolas A.Bačkis, pasak gandų, atsiprašė velionio žmonos K.Brazauskienės. To gal ir užtektų, jei A.M.Brazauskas būtų tiesiog šalies pilietis. Jei jis būtų tik pilietis – paties atsiprašymo neprireiktų. Tačiau jis buvo ir yra, jau galima sakyti, legendinė istorinė figūra ir tokiu atveju už šį neleistiną akibrokštą derėtų atsiprašyti ne vien šeimos, o visų Lietuvos žmonių. Tačiau bažnyčia to daryti nepripratusi. Religijoms atstovauja žmonės ir visos jų žmogiškosios ydos ir silpnybės tampa bažnyčios ydomis. Taip, kaip ir politikoje.
Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius išrėžia: „Tuo metu, kai vieni darėme karjerą lageryje, Prezidentas darė karjerą būdamas Komunistų partijos narys“. Tai yra tiesa, tačiau ar ši tiesa absoliuti? Ar geras laikas apie tai kalbėti būtent dabar? Ar šiandien ši savaip suprasta tiesa gali mus sujungti ir padaryti geresniais? Ar ji atspindi krikščioniškąsias vertybes ir Kristaus Kalno pamokslo prasmę? Ar toks elgesys rodo pavyzdį susitaikymui politikams, partijoms, kaimynams?
Te į šiuos klausimus atsako dogmose paskendę Bažnyčios tėvai. Bažnyčios, kurią buvome įpratę laikyti sava. Ne to laukė tauta iš žmonių, rodos, paties Viešpaties pakviestų rodyti atleidimo, didžiadvąsiškumo ir atjautos pavyzdį likusiesiems Kristaus bendruomenės nariams. Įvairius „džiazus“ į sakralines erdves įsileidžia, garbiam Prezidentui ten vietos neatsirado. Ir visuomenės pasipiktinimas yra pagrįstas.
Ir kaip gi jie begali krikščioniškųjų vertybių išmokyti kitus, jei patys klumpa ant kiekvieno kelio akmenėlio? Ar gali žmonės tikėti ir pasitikėti tais, kurių darbai skiriasi nuo žodžių. Ir žodžiai liejasi griežti, beširdžiai ir skaldantys, tomis minutėmis, kai labiausia trūksta jų šilumos, Dievo tarno išminties, tolerancijos ir supratimo. Kitus galime išmokyti tik to, ko patys norėtume išmokti. Šie Bažnyčios tarnai savo pamokų dar neišmoko.
O juk derėtų mokytis bent po mirties deramai pagerbti savuosius vadovus, kuriuos patys ir išrinkome. Žmonės taip ir padarė. Todėl atrodytų nesuvokiamame Bažnyčios elgesyje paslėptas dar vienas atsakymas į vieną seną klausimą.
Juk ši slėpininga struktūra, paprastai vadinama tiesiog Bažnyčia, tiesiogiai valdoma iš Vatikano ir šiandien atstovaujama ilgą laiką ten karjerą dariusio dabartinio kardinolo, niekada ir nebuvo Lietuvos dalis. Tuomet kaip ji gali atliepti mūsų vargams ir rūpesčiams, būdama kažkur anapus mūsų gyvenimų. Matyt, jos, kaip organizacijos, tikslai yra daug žemiškesni: išlaikyti įtaką visuomenėje ir ją valdyti, veikti politinius procesus. Juk prieš kiekvienus rinkimus Bažnyčia beveik tiesiogiai nurodo parapijiečiams už ką balsuoti galima, o už ką nereikėtų. Šis kišimasis dažnai būna grubus ir tiesmukas, nors Bažnyčia lyg ir atskirta nuo valstybės. Tačiau tai tik tuščia deklaracija. Nes atskirties tarp valstybės ir Bažnyčios riba yra labai trapi. Žmonės einantys į rinkimus ir žmonės, einantys į Bažnyčias yra tie patys žmonės.
Todėl iš tikro problema daug gilesnė. Šiandien Bažnyčios hierarchai elgiasi kaip okupantai. Lyg Romos imperijos legionieriai. Ši Lietuvos Dvasios okupacija jau trunka ilgiau nei 600 metų. Taip pat jie šiek tiek darosi panašūs vieną rusiškų dujų tarpininkavimo įmonę. Kurioje dirba tik buhalteriai pinigams skaičiuoti. Ir šis tarpininkavimas jiems labai pelningas.
Žinoma, viskas labai priklauso nuo žmonių. Ar galėtume įsivaizduoti, kad šitaip pasielgtų šviesios atminties kardinolas Vincentas Sladkevičius? Manau, atsakymas visiškai aiškus ir be atsakymo. Jokie formalūs atsikalbinėjimai nepakeis žmogiškosios širdies šilumos, pagarbos Lietuvai, jos istorijai ir MŪSŲ istorijos herojams. Bažnyčios buhalteriai gali tik viena – durti pirštu į kažkokį vidinį formuliarą, kuriame pasakyta, kad reikia vengti „tuščio iškilmingumo“.
Kaukės krinta nuo veidų. Ir tai labai gerai. Tuomet žmonės pajaučia, kas ką atstovauja. Kas neša Evangelijos žinią širdyje, o kas pažastyje vien Lietuvos Vyskupų Konferencijos dokumentą „Laidojimo apeigos“. Kas tarnauja žmonėms, o kas – sustabarėjusioms dogmoms.
Kadedra – gal būt viena seniausių mūsų tautos šventviečių. Ji tokia buvo visada, iki krikščionybės ir šiai atėjus. Ir ji tokia liks, kol egzistuoja pati Lietuva. Todėl labai skaudu, kad šiandien ten šeimininkauja iš užsienio siųstas žmogus, kuriam mūsų šalis taip ir paliko svetima. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, visą gyvenimą praleidęs svetur ir, pasak gandų, kardinolu į Lietuvą paskirtas lyg į „tremtį“ - Vatikano vidaus kovų dėl įtakos ir valdžios pasekmė.
Dabar bus daug paprasčiau suvokti, kas yra kas. Sunku įsivaizduoti, kaip šis garbus žmogus, kardinolas A.Bačkis, paniekinęs lietuvių tautą, galės toliau atlikinėti savo ganytojišką misiją Lietuvoje.
