Manau, labai gerai, kad susipešė A. Račas su A. Ramanausku-Greitai. Šios viešos peštynės liudija naują pakopą permanentinėse batalijose, nuolat kylančiose viešojoje erdvėje. Jų baigtis ne tik abipusis spjaudymasis kraujais, bet ir labiau argumentuotos kritikos laiko pradžia.
Šitų muštynių seniai reikėjo, jų laukėme, jų tikėjomės, ore seniai tvyrojo parako kvapas. Prie to prisidėjo ne tik šie garbūs ponai, bet ir tie, kuriems nepatiko Seimo rinkimų rezultatai, todėl kvietė visus „dešiniuosius komentatorius“ sukilti į šventą kovą su raudonuoju slibinu, ir tie, kurie seniai neskiria žurnalistikos nuo propagandos, kurie odines BMW sėdynes vertina ne žemiau už automobilio savininko intelektą, taip pat ir tie, kurie kiekviena proga, reikia-nereikia, tautiečius masiškai išvadindavo dundukais ar buduliais.
Kritika turi būti ir bus visada. Ji progreso variklis. Klausimas tik toks – kokius žanrus oponentai pasirenka kritikai išreikšti. Kadaise rimčiausias argumentas buvo kirvis, peilis ar kalavijas. Vėliau atėjo kumščio eilė, taigi, reikalai krypo švelnyn. Buvo laikas, kai su neįtinkančiais susidorojama įskundimais atitinkamiems organams. Arba – klausiant oponento tautybės: „Gal tu žydas?“ Jeigu atmetant kirvius ir tautybes, šiuo metu nusirista taip žemai, kad žemiau vargu bau įmanoma. Nebent „srutų duobės“ sąraše atsidūrusieji burtųsi į asociaciją ir eitų daužyti BNS langus.
Po dabar vykstančių fekalinių „disputų“ būsimuose ginčuose jau nepakaks oponentą išvadinti šlapiaklyniu ar š. debilu. Tokie ir panašūs riebūs išsireiškimai jau nedomins ir nestebins, nebent žalią jaunimėlį. Reikės argumentų. „Oponentai“ neieškos dar labiau necenzūrinių žodžių – visuomenė jiems jau bus užsiauginusi imunitetą. Tokie „ginčai“ jau nedomins tiek, kiek dabar.
Ir tada paaiškės, kad kai kurie fekaliniai – tuščia vieta, nieko rimto negalintys pasakyti. Jų stiprybė (?) subyrės. Žmonės nesisveikins. Bendradarbiai nusisuks. Nieks neplos katučių. Algis Ramanauskas-Greitai prikalbėjo taip žiauriai (aršiai, kvailai, kietai ir kt. prieveiksmiai), kad kitiems, norintiems pademonstruoti tokius sugebėjimus, teliks jį mėgdžioti. Tam tikra, fekaline, prasme Algis-Greitai išdėstė savo nusiteikimą bei požiūrį į žmones, turinčius kitą nuomonę, tobulai. Kitas pagalvos, ar verta išsidirbinėti dar „kiečiau“.
A. Račo atkirtis iki galo neapgalvotas, bet adekvatus ir progresuojantis – jis turi tendenciją vystytis („srutų duobės“ sąrašas nuolatos pildomas), kai Algis-Greitai iš esmės jau pasakė viską ir liko be kozirių. Tad iniciatyva priklauso A. Račui ir tiems, ką Algis-Greitai įžeidė. A. Račo atkirtis tobulas dar ir todėl, kad įtraukė plačią žioplių minią ir tuo prisidėjo prie imuniteto fekaliniams pasisakymams skiepijimo. Net tie, kurie „Facebooke“ „laikina“ viską iš eilės, dabar turės pamąstyti.
Vieši „debatai“ tam ir yra vieši – Algis-Greitai ir A. Račas vienas kitam seniai neįdomūs, jiems įdomi viešoji opinija. Tokiu štai drastišku būdu, patys apie tai negalvodami ir to nesitikėdami, šie du garbūs ponai virtuozai prisideda prie debatų kultūros vystymo.
Įsitaisykite patogiau, muštynės viešosios erdvės scenoje tęsiasi.
