Šiukšlių konteinerius Šiauliuose knisantys valkatos dabar juokauja, kad jų draugas 55 metų Petras Dambrauskis, gyvenęs priešais miesto kalėjimo langus, dabar gyvena priešais... savo buto langus – už tai, kad pasmaugė savo tikrą motiną.
Iškvietė greitąją pagalbą
„Mama, įleisk! Atrakink gi pagaliau duris!“ – Šiauliuose, Trakų gatvės 7-uoju numeriu pažymėtame penkiaaukštyje, gyvenanti moteris iki šiol puikiai prisimena, kaip pernai balandžio 12-ąją kaimynas Petras Dambrauskis laiptinėje beldėsi į savo motinos Onos Stankevičienės buto duris.
Dabar moteris supranta, kad Petras vaidino, esą jo motinai esą kažkas nutikę. Kaimynei priėjus, jis ėmė belstis kuo stipriau, apsimetė sunerimęs, išsigandęs. Moters paklaustas, kad gal motina negirdinti, nes mieganti, P. Dambrauskis verksmingu balsu pareiškė, kad neprisibeldžiąs jau bene trečia para. Ėmė dejuoti – girdi, ar tik motina nebūsianti numirusi, nes jos sveikata – ne geležinė, jai juk net 90 metų. Baigęs rypuoti jis paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą.
Vaidyba – ir pareigūnams
Persižegnojusi šiaulietė paskambino medikams, o tie atvažiavo kartu su policija bei ugniagesiais-gelbėtojais.
Atvykėliai durų nutarė nelaužti, bet geriau įlipti kopėčiomis per balkoną. Tai nebuvo sunku, nes O. Stankevičienės butas – antrajame aukšte. Net balkono durų laužti neprireikė – buvo praviros.
Ugniagesio įleisti į butą medikai su policininkais aptiko seniai atšalusį O. Stankevičienės lavoną... Jis gulėjo prie pat buto durų, prieškambaryje, ir buvo ne tik atšalęs, bet jau pradėjęs irti, todėl skėstelėję rankomis medikai išvyko pas gyvuosius. Na o vos išvežus lavoną, savo darbą pradėjo kriminalistai.
Demonstratyviai dūsaudamas ir net ašarodamas P. Dambrauskis pasakojo, jog dar prieš trejus metus ūkininkavo Ukmergės rajone, tačiau šeimoje pašlijus santykiams, su žmona išsiskyrė. Neturėdamas kur daugiau prisiglausti, įsiprašė pas motiną – į jos butą Šiauliuose.
Neprisipažino girtaująs
O. Stankevičienė irgi senokai gyveno viena – prieš daug metų, kai ji gulėjo ligoninėje, jos sutuoktinis pasikorė. Nežinia, gal tas butas užkeiktas, nes pati mirusi rasta toje pačioje vietoje, kur kadaise pasikorė ankstesnis šio buto savininkas Stankevičius.
Toliau P. Dambrauskis pasakojo, kad kai balandžio 8-ąją grįžęs iš miesto, motina jam durų neatidariusi. Girdi, nežinodamas, kad ji mirusi, jis net 4 paras nakvojęs laiptinėje, kol galiausiai ryžęsis paprašyti kaimynų iškviesti medikus.
Pasakotojas neprisipažino tik to, kad labai geria, o dėl to buvę pašliję jo santykiai ir su motina. P. Dambrauskis gyveno apsileidęs, tingėjo gaminti valgį, tvarkyti butą, užtai po kelis kartus per dieną skuosdavo pas „bobutę“ nusipirkti po stiklinę naminės degtinės.
Tai matydama Ona nustojo sūnui duoti pinigų, bet negi taip lengvai atjunkysi užkietėjusį girtuoklį nuo degtinės? Petras pradėjo knistis po šiukšlių konteinerius, o pardavęs rastą metalą ir butelius toliau skubėdavo pas tą pačią „samagono“ pardavėją.
Žmogžudystės nepaslėpsi
Užsirašę P. Dambrauskio parodymus, policininkai išvyko, o jis, išnešęs kelis paskutinius vertingus motinos daiktus, taip užgėrė, jog kone savaitę ant kojų nepastovėjo.
Prasiblaivė tik gegužės 1-ąją, kai į butą vėl atvažiavo kriminalistai. Šįkart pokalbis buvo kur kas griežtesnis, nes pareigūnai atsivežė ekspertizės išvadą, jog O. Stankevičienė mirė ne nuo ligos, kaip tvirtino sūnus, o buvo pasmaugta!
Tokios išvados priremtam P. Dambrauskiui teko paaiškinti, kas gi įvyko tarp jo ir motinos, nes bute daugiau niekas nesilankydavo, tik kaimynė su lėkšte sriubos.
Atsidusęs P. Dambrauskis prakalbo apie konfliktą, įvykusį balandžio 8-osios vakare. Tądien jis norėjęs eiti į miestą nusipirkti cigarečių, bet motina neleidusi, prieškambaryje užstojusi duris. Na, jis, girdi, supykęs motiną pakėlęs už chalato apykaklės ir stūmęs į sieną, po ko neatsisukdamas išpėdinęs, paskui save piktai užtrenkęs duris.
Smurtavo prieš motiną
Tačiau kriminalistų lengvai neapmausi. Jie paaiškino, kad ant kaklo yra lygi plona smaugimo žymė, kuri niekada neatsirastų suėmus už apykaklės. Kol įtariamasis mąstė, pareigūnai bute surado baltą virvagalį, kuriuo, kaip vėliau nustatė kita ekspertizė, senutė ir buvo pasmaugta.
Kadangi nebuvo kam suversti kaltę, P. Dambrauskis palūžęs prisipažino. Tiesa, iš dalies – neneigė pakėlęs ranką prieš motiną, bet tikino jos nežudęs.
Policininkai apklausė ir kaimynes, o po jų liudijimo išsisklaidė paskutinės abejonės. Pasirodo, prisigėręs Petras ir anksčiau ne kartą kėlė ranką prieš savo motiną, dėl to jį tramdė ir kaimynai, ir buvo kviesta policija.
Tačiau kas nutiko lemtingąjį balandžio vakarą, atvirai P. Dambrauskis prasitarė tik kalėjimo kameros kaimynui.
Puolė dėl žodžio?
„Įsivaizduok, mano motina turėjo 20 hektarų žemės, banke laikė gražią santaupų sumą, gaudavo neblogą pensiją, bet man vargano lito gailėdavo! – likimo draugui guodėsi P. Dambrauskis. – Neretai man teko misti tuo, ką iškapstydavau šiukšlių konteineriuose, o ji mane kasdien tik ujo lyg benamį šunį! Esu, girdi, nevėkšla, girtuoklis, gyventi nevertas nevykėlis. Galiausiai balandį motina pareiškė, kad po savo mirties man buto nepaliksianti – geriau jau užrašysianti testamentu kaimynei, kuri jai sriubos du ar tris kartus atnešė... Po tokių žodžių taip užvirė kraujas, kad net pajuodo akyse... Pamenu, ant spintelės gulėjo skalbinių virvelė, o kas buvo toliau, beveik neatsimenu... Kai atsipeikėjau, motina jau tysojo negyva prieangyje. Nutariau suvaidinti, kad man būnant mieste ji mirė ir dėl to manęs neįsileidžia.“
P. Dambrauskiui tam tikra prasme pasisekė – dabar jam nei knistis po konteinerius, nei buto neprireiks net 14 metų – tiek motinos smaugikui kalėti paskyrė Šiaulių apygardos teismas. „Akistatos“ žiniomis, ištuštėjusiu butu pasirūpinti (jį parduoti) žadėjo nužudytosios anūkas – Petro sūnus. Tik viena bėda – kol kas jis irgi dar įkalintas. Tad priešais Šiaulių tardymo izoliatorių esantis butas, kurio prieangyje būta net dviejų numirėlių, jau beveik metus stūkso policijos užplombuotas, lyg tikra vaiduoklių irštva.
S. STASAITIS
