Į prekiautojų žmonėmis pinkles pakliuvusiųjų nemažėja – kad pasipelnytų iš pažeidžiamų ir geresnio gyvenimo viltis puoselėjančių moterų, sąvadautojai griebiasi ir senų, jau išbandytų, ir naujų apgaulės būdų.
Devyniolikmetė Rasa į Vokietiją važiuoti nusprendė įkalbėta pažįstamų Juliaus ir Ramunės. Jiedu merginai pasakojo, jog toje šalyje nesunku gerai užsidirbti, o darbas jai esąs jau surastas. Ką tiksliai reikės daryti ten nuvykus, Rasa nežinojo, bet per daug nesijaudino, mat važiavo ne viena – kartu vykti sutiko ir jos draugė. Julius su Ramune apie tai, jog merginos Vokietijoje turės dirbti prostitutėmis, pasakė jau išvažiavus iš Lietuvos. Rasa išsigando ir norėjo grįžti, bet jos draugė Roberta nutarė, kad grįžti neapsimoka – geriau padirbėsianti keletą mėnesių, o paskui galėsianti sau visus metus gyventi ne kolegijos, kurioje studijavo, bendrabutyje, o išsinuomotame jaukiame butuke.
Julius ir Ramunė merginas pristatė į Vokietijos viešnamį. Abi merginos girdėjo, kaip Julius teiravosi šeimininko, ar nieko tokio, kad vietoj vienos panelės atvežę dvi. Iš šio pokalbio Rasa su Roberta suprato, kad dėl jųdviejų atvykimo buvo susitarta iš anksto ir kad abi dar prieš išvykstant iš Lietuvos buvo parduotos į sekso vergiją.
Persirėžė pilvą
Per dieną abiem lietuvaitėms tekdavo aptarnauti po 4–5 klientus. Kad išvengtų nuolatinio prievartavimo, jiedvi nesidažydavo, o išstatytos prieš klientą kūprindavosi ir gūždavosi, vis tikėdamosi, kad šįkart jų neišsirinks... Pusę uždirbtų pinigų lietuvės atiduodavo viešnamio savininkui, o kitą dalį – Ramunei ir Juliui, kurie vis atvykdavo pasiskolinti pinigų.
Julius su Ramune išvežtas merginas viešnamyje ėmė lankyti vis dažniau, reikalaudavo paskolinti vis daugiau pinigų. Kai kartą Rasa su Roberta atsisakė skolinti, šiedu patykojo merginų mieste, įsitempė į automobilį ir nuvežė į išnuomotą butą. Ten merginos buvo valandų valandas kankinamos – mušamos, deginamos elektros laidais. Be to, Ramunė, Julius ir dar vienas bute buvęs lietuvis gąsdino, kad parduosiantys rusams ir niekas niekada nebesurasią. Abi merginos buvo priverstos pasirašyti skolos lapelius.
Kankinimai baigėsi tik tada, kai skausmo neištvėrusi Rasa čiupo virtuvinį peilį ir persirėžė pilvą. Krauju apsipylusią draugę pamačiusi Roberta nualpo. Išsigandę atsakomybės, kankintojai ryžosi iškviesti greitąją pagalbą. Į ligoninę nugabentos merginos bijojo prisipažinti, ką išgyveno, ir kam nors pasiskųsti. Tik grąžintos į gimtinę jiedvi pagaliau išdrįso prabilti apie košmariškus išgyvenimus. Kol kas merginų skriaudikai nenubausti – vis dar vyksta ikiteisminis tyrimas.
Viliojo uždarbiu
Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė, su nukentėjusiomis moterimis ir merginomis dirbanti jau 6 metus, sako, jog parduotų moterų išgyventi žiaurumai ir košmarai – ne pramanas, o klaiki realybė. J. Juškevičienė per savo darbo metus yra girdėjusi ne vieną šiurpią istoriją. Štai viena parduota mergina kurį laiką buvo prostitute ir pastojo. Atsirado klientas, kuris už didelius pinigus nusipirko nėščią merginą tam, kad savo rankomis galėtų padaryti jai abortą.
„Kiekviena parduotos moters ar merginos istorija yra baisi, o jų patirti košmarai negali nesukrėsti“, – sako J. Juškevičienė. Šiurpias istorijas galinčių papasakoti merginų ir moterų nemažėja, tik keičiasi sąvadautojų gudrybės ir metodai, siekiant jas prisivilioti.
„Aukų tikrai nesumažėjo, galbūt tik pasikeitė verbavimo būdai. Anksčiau merginos buvo parduodamos modelių agentūrų, arba asmenų, kurie siūlydavo važiuoti į užsienį dirbti kambarinėmis, valytojomis. Dabar moterys išvežamos jau neslepiant, kad joms teks būti prostitutėmis, tik šis „darbas“ nupasakojamas kaip puikus ir paprastas būdas pasakiškai praturtėti“, – atskleidė J. Juškevičienė.
Socialinė darbuotoja papasakojo istoriją, neseniai nutikusią viename Lietuvos mieste. Sąvadautojas, susiradęs protiškai neįgalią globos namų auklėtinę, ėmė įkalbinėti ją važiuoti dirbti prostitute į Ukrainą. Neva per porą mėnesių užsidirbsianti butui ir prabangiam automobiliui, o jeigu darbas ar atlygis nepatiks – bet kada galėsianti sugrįžti. „Toji mergaitė nė nežino, kas ta Ukraina ir kur jinai yra. Ji neturi teisių ir greičiausiai niekada nevairuos, tačiau tokiomis pasakomis gundomos daugelis merginų ar moterų, turinčių finansinių, psichologinų ir kitokių sunkumų. Ši mergaitė vis dėlto nesiryžo vykti į Ukrainą ir kreipėsi į mus. Sąvadautoją pavyko nustatyti ir nubausti“, – pasakojo J. Juškevičienė.
Renkasi aukas
Dar vienas pastaruoju metu padažnėjęs aukų verbavimo būdas psichologų yra pavadintas „koja tarpdury“. Norint merginas parduoti į viešnamį, joms sakoma, jog važiuojančios dirbti konsumatorėmis ar striptizo šokėjomis. Kadangi toks darbas neišgąsdina taip, kaip atviras siūlymas parsidavinėti, moterys dažnai nusprendžia, jog tai puikus būdas užsidirbti. Vis dėlto nuvykus į svečią šalį paaiškėja, jog teks ne tik vilioti klientus išleisti kuo daugiau pinigų gėrimams, bet ir miegoti su jais.
„Sąvadautojai yra puikūs psichologai – jie sugeba neįtikėtinai gerai manipuliuoti savo aukomis. Į užsienį atvykusiai nieko nepažįstančiai, kalbos nemokančiai merginai pasakoma, kad kol kas žadėto darbo bare ar viešbutyje nėra, tad teks padirbėti prostitute, o jeigu ne – kaupsis skolos už kelionę, gyvenamąją vietą ar maistą. Vis dėlto ir šiemet pasitaikė parduotų merginų, kurios neturėjo nė menkiausio įtarimo, kad joms teks dirbti prostitutėmis“, – sakė J. Juškevičienė.
Kaip ir anksčiau, taip ir dabar prekiautojų žmonėmis aukomis dažniausiai tampa moterys ir merginos iš pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių – globos namų auklėtinės, sunkioje materialinėje situacijoje atsidūrusios vienišos motinos, artimųjų neturinčios merginos.
„Tokios moterys gyvena sunkiai, yra patyrusios ne vieną išdavystę ir nusivylimą, gyvenime mačiusios nedaug gėrio, nepatyrusios rūpesčio. Tokioms pažeidžiamoms moterims net tiesiai pasakius, jog reikės dirbti prostitute, jos susigundo pasiūlymu, nes mano, kad blogiau jau nebus. Tačiau visada yra pasirinkimas, o blogas pasirinkimas gyvenimą gali paversti nuolatiniu pragaru“, – apie buvusių prostitučių patirtį sakė J. Juškevičienė.
Atsekė signalą
Daug merginų sąvadautojų aukomis tampa ir dėl savo naivumo. Net parduotos vaikinu apsimetusio ir romanišką dėmesį rodžiusio nepažįstamojo, jos ilgai negali patikėti, kad „vaikinas“ galėjo taip pasielgti. Štai nepilnametę Rugilę pardavė jos „vaikino“, su kuriuo susitikinėjo vos mėnesį, brolis, o ji policiją bandė įtikinti, kad jos „vaikinas“ nieko apie tai nežinojęs ir esąs visiškai nekaltas. Neretai prireikia daug laiko ir pastangų, kol prekybos žmonėmis aukos patiki, kad į pragarą įstūmė savais žmonėmis apsimetę sąvadautojai.
Neverta tikėtis, jog pagalbos ranką išties atsitiktiniai žmonės ar klientai. Anot J. Juškevičienės, atvejų, kai iš prostitucijos padeda išlaisvinti klientai, pasitaiko, bet tai greičiau išimtis, o ne taisyklė.
„Pas kūnu prekiaujančias moteris jie eina tikrai ne su viltimi kam nors padėti. Jiems mažai rūpi, kaip jaučiasi viešnamio „darbuotojos“. Štai viena devyniolikmetė, išvežta į Olandijoje legaliai veikiantį viešnamį, ten buvo įkurdinta nelegaliai, mat toje šalyje prostitucija verstis galima tik nuo 21 metų. Mergina priešinosi, nenorėjo parsidavinėti, tad prašydavo atėjusių klientų pagalbos, bet šie to visiškai nepaisė. Šeimininkai kvaišindavo ją narkotikais, kad ši nesugalvotų pasprukti. Vis dėlto jai pavyko pabėgti. Paskambinusi į policiją, ji nesugebėjo paaiškinti nei kur esanti, nei kas jai nutikę. Laimei, Olandijos policija atsekė jos buvimo vietą pagal mobiliojo telefono signalą“, – buvusios prostitutės istoriją pasakojo J. Juškevičienė. Socialinė darbuotoja sako, jog padėti parduotoms moterims suskumba ne visi – kartais net tie patys policininkai į jas žiūri abejingai. Ne viena parduota mergina pasakojo J. Juškevičienei, kaip pasprukusi nuo skriaudikų valandų valandas blaškėsi gatvėmis, bet pagalbos taip ir nesulaukė.
Atsitiesti sunku
„Į mus pagalbos kreipiasi vos 10 procentų visų nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis, o moters grąžinimas į visuomenę, jos integracija, gali užtrukti labai ilgai – priklausomai nuo to, kokius baisius išgyvenimus ir kaip ilgai jai teko kęsti. Po bandymų kabintis į gyvenimą vis dėlto atgal į prostituciją sugrįžta maždaug trys ketvirtadaliai moterų“, – „Akistatai“ atskleidė J. Juškevičienė. Ji pabrėžė, jog beveik neįmanoma iš karto nuspręsti, kuriai moteriai pavyks, o kuri vis dėlto nesugebės išsikapstyti – kartais visiškai dvasiškai palūžusi, klaikius išgyvenimus patyrusi moteris susigrąžinti gyvenimą stengiasi daug atkakliau už visas kitas.
Vis dėlto nemažai moterų dar nesiryžta ieškoti pagalbos ir bandyti pakeisti savo gyvenimą. „Tam yra viena labai paprasta priežastis. Prekybos žmonėmis aukos nusprendžia neieškoti pagalbos ne tik iš gėdos – labiausiai jas gąsdina tai, jog teks dalyvauti teisme, liudyti, prisiminti patirtus košmarus, pagaliau susitikti su savo skriaudėjais akis į akį. Kad viso to išvengtų, nukentėjusios moterys ir merginos tiesiog nutaria verčiau palikti viską kaip yra“, – pasakojo J. Juškevičienė.
Anot socialinės darbuotojos, į buvusias prostitutes vis dar nepalankiai žiūri ne tik didžioji dalis visuomenės, kuri tokias moteris smerkia ir mano, kad dėl patirtų išgyvenimų jos pačios esančios kaltos. Tokioms moterims nepalanki ir teisinė sistema. „Žinome, kiek Lietuvoje trunka bylos išnagrinėjimas, kokie mūsų teismai. Štai norvegai po pirmojo prekybos žmonėmis atvejo perstatė savo teismo rūmus, kad auka netyčia nesusidurtų su sąvadautoju ir galėtų nebijodama duoti parodymus. Be to, niekam ne paslaptis, kad bausmės užsienio valstybėse už prekybą žmonėmis 3–4 kartus didesnės negu Lietuvoje“, – kalbėjo „Carito“ socialinė darbuotoja J. Juškevičienė.
Vis dėlto, pasak J. Juškevičienės, dažnai nuskriaustai moteriai svarbus ne bausmės dydis, o tai, kad bausmės neišvengta, o jos skriaudikas, nors ir neilgai, pabus už grotų. „Ne kartą esu mačiusi, kaip prekybos žmonėmis aukos atsitiesia ir tiesiog atgyja, kai išgirsta, jog už tai, ką joms padarė, skriaudikai sulaukė pelnyto atpildo. Tokios, nors ir simbolinės, bausmės primena aukoms, kad jos nėra tarsi šiukšlės, o jų interesai yra ginami ir saugomi“, – atskleidė J. Juškevičienė.
Beje, teismuose po keletą brangiausių advokatų pasisamdę ir 40 000 litų užstato lengva ranka sumokėti galintys sąvadautojai neturtinės žalos savo aukoms mokėti nelinkę. „Per 6 mano darbo metus neteko girdėti, kad nukentėjusioji gautų nors litą kaip neturtinės žalos atlyginimą. Prekybos žmonėmis aukoms šiek tiek padeda tik Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondas. Tačiau daug labiau nei pinigų tokioms moterims reikia rūpesčio, kurio jos niekada gyvenime nėra patyrusios“, – patikino J. Juškevičienė.
TIK FAKTAI:
Prieš kelerius metus pagrindinė šalis, į kurią buvo išvežamos ir parsidavinėti verčiamos moterys ir merginos, buvo Didžioji Britanija. Pastaraisiais metais nemažai moterų parduodama Vokietijoje, Olandijoje, Graikijoje, Danijoje.
Sąvadautojai taikosi į įvairaus amžiaus moteris ir merginas nuo 16 metų, turinčias finansinių, psichologinių ir kitokių sunkumų.
2010 metais Lietuvos teisėsauga pradėjo tirti 7 prekybos žmonėmis nusikaltimus. 2009 metais buvo pradėta 11 tyrimų. Šiemet buvo pradėti 9 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, tačiau teismą pasiekė tik trys bylos – kiti tyrimai buvo nutraukti. Nuo prekiautojų žmonėmis 2011 metais nukentėjo dvi Panevėžio ir Šiaulių miestų gyventojos.
2010 metais teisėsaugos institucijos pradėjo 20 įtariamųjų baudžiamąjį persekiojimą. Pernai buvo nuteisti 9 asmenys, prekiavę žmonėmis (2009 metais – 14).
Lietuvos baudžiamasis kodeksas už prekybą žmonėmis numato laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų.
J. Juškevičienė pataria:
Nevykti į užsienį su mažai pažįstamais asmenimis.
Kam nors iš artimųjų būtinai pranešti apie planuojamą išvykimą ir būsimą gyvenimo vietą. Jeigu artimųjų nėra, visada galima rašyti elektroniniu adresu prekybazmonė[email protected].
Kuo daugiau išsiklausinėti apie būsimą gyvenamąją vietą ir darbovietę. Patikrinti šią informaciją internete.
Atsiminti – didelių pinigų už nesunkų darbą nebūna. Jeigu žadami aukso kalnai, tai jau sąvadautojų spendžiami spąstai.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
