1990-iais rašytojas šį prizą sutiko susieti su tais metais startavusiu festivaliu „Poetinis Druskininkų ruduo“, kur praėjusią savaitę pagerbtas ir A. Šlepikas.
„Jotvingio premija tikrai labai garbinga. Jeigu pažiūrėtume laimėtojus, visi poetai išties puikūs. Tad man tikrai garbė būti tarp jų“, – sakė poetas.
„Mano tėvas žūsta“ – eilėraščių rinktinė, sudaryta iš ankstesnių leidinių bei niekur kitur dar nespausdintų kūrinių. Autorius pasakoja, kad į šį rinkinį taip pat įtraukė ir eilių, su kuriomis 1994-aisiais debiutavo garsiojoje poezijos antologijoje „Svetimi“, o taip pat ir 2014 metais išleistoje „Svetimi po 20“.
„Aš visus tuos kūrinius labai stipriai peržiūrėjau. Vienus taisiau mažiau, kitus – daugiau, dar kitus – išvis perrašiau. Tad į šios knygos kūrybą žiūrėjau kaip į rinkinio sudarymą. Čia eilėraščiai sudėti ne chronologine tvarka, o tiesiog pagal tam tikrus vidinius ryšius ir vidines tų eilių jungtis. Šioje knygoje – daug šeimos. Ji išties yra gana asmeniška ir nostalgiška. Manau, kad kiekvienam yra svarbu, kas yra mūsų tėvai, broliai, seserys, iš kur mes esame atėję, kur esame gimę. Natūralu, kad tokios temos atsiranda eilėraščiuose“, – kalbėjo rašytojas.
A. Šlepikas savo gyvenimą paskyrė ne tik knygoms. Dar viena jo aistra – filmai. Menininkas režisavo vieną pirmųjų romantinių komedijų Lietuvoje „Moterys meluoja geriau. Kristina“. Poetas sako, kad didžiuojasi ir šia savo profesijos puse, nors neslepia, kad viena iš kūrybinių paskatų yra uždarbis.
„Kūryba visada yra kūryba. Kiek tu sau gali jos leisti, tiek ir leidi. Visi filmai, kuriuos aš kūriau yra komerciniai. Visa tai buvo skirta uždarbiui ir mes tai įgyvendinome. Tiesą sakant, nė vienas mano filmas nebuvo absoliuti nesėkmė finansiniu požiūriu. Vadinasi, aš atlikau tai, ko prodiuseriai iš manęs norėjo. Ir aš pats tais filmais džiaugiuosi. Vienur tos kūrybos daugiau, kitur – mažiau. Didžioji filmų dalis buvo televizijos serialų tęsiniai, kaip ir minėtasis „Moterys meluoja geriau. Kristina“. Tad nuo televizinės produkcijos toli atsiplėšiama nėra. Tai yra filmai, skirti laisvalaikio praleidimu – nelabai įsitempus pasižiūrėti, pasijuokti ir išeiti namo geros nuotaikos. Manau, kad tai yra pakankamai prasminga, nes žmonės ir taip labai dažnai yra prislėgti kasdienybės rūpesčių“, – kalbėjo A. Šlepikas.
Autoriaus asmenybei žaismingumo priduoda jo pomėgis kai kuriose filmų scenose pačiam atlikti tam tikrus vaidmenis.
„Dažniausiai noras atsiranda tada, kai norisi sutaupyti, vienai scenai nesamdant aktoriaus (juokiasi). O iš tiesų, kadangi mano viena iš pirmųjų profesijų yra aktorystė, nieko čia keista. Tiesą sakant, vaidinti aš tingiu, per daug to nedarau. Kurį laiką dirbau Nacionaliniame teatre, bet išėjau, nes vaidinti reikia kiekvieną vakarą tą patį. Be to, aktorius turi būti tam labai pasirengęs ir ištikimas savo profesijai. Aš nebuvau šiai profesijai labai ištikimas. Todėl ir dabar šita veikla ne tiek daug užsiimu. Tačiau suvaidinti kažkokį pokštą ar kitą niekutį – kodėl gi ne?“ – komentavo rašytojas.
Aktoriaus rolėje A. Šlepikas atsidūrė ir netrukus kino ekranus pasieksiančiame jo paties režisuotame filme „Moterys meluoja geriau. Robertėlis. Antroji banga“.
Apie filmą:
Visą gyvenimą po šiltu mamos sparneliu praleidusiam pagrindiniam filmo herojui (akt. Nerijus Gadliauskas) – jau virš keturiasdešimt. Dabar jo gyvenimas ir širdis pagaliau priklauso ne tik mamai, bet ir mylimajai Gretai (akt. Justina Žiogaitė-Butkienė). Po nelaimingų ir visą amžinybę besitęsusių paieškų, galiausiai meilę atradusio Robertėlio, panašu, jau niekas nesustabdys. Deja, grįžus į Lietuvą po medaus mėnesio mylimieji pateks į neregėto masto nuotykį, sukeltą pasaulyje siaučiančios pandemijos. Karantinas filmo herojų Robertėlio ir Gretos meilei taps tikru išbandymu. Porai šį laikotarpį teks praleisti atskirai.
