Laikai keičiasi, bet mitas, kad karas – tai vyrų darbas, o moterų vieta namuose, virtuvėje, kažkodėl gyvuoja iki šiol.
Stereotipas, kad moterys yra taikioji, neagresyvioji lytis, palyginti su karo kurstytojais vyrais, pasirodė esąs nepaprastai gyvybingas. Net jei istorijos faktai sako visai ką kita. Net jei visi puikiai žinome mažiausiai dvi iškilias karvedes – Žaną D'Ark ir karalienę Budiką, vadovavusią senovės britų gentims sukilime prieš romėnus.
Neseniai atlikta mokslinė studija parodė, jog moterys karės iš tiesų dažnai buvo tiesiog ištrinamos iš istorijos metraščių tiesiogine šio žodžio prasme, nes jų egzistavimas neatitiko visuomenėje įsišaknijusio vyrų, kaip gynėjų, ir moterų, kaip silpnosios lyties, įvaizdžio. Tačiau vis dar liko apsčiai pavyzdžių, kai moterys mūšio lauke kovėsi greta vyrų, ir taip pat narsiai, kaip jie. Tik, deja, šioje srityje dar nenusipelnė pripažinimo, kokio yra vertos, – mano minėtos studijos autorė, ispanų mokslininkė, Madrido universiteto profesorė Monserat Ujet.
Karas – tai amatas. O moterys jau įrodė galinčios daugelį anksčiau vyriškais laikytų amatų atlikti ne ką prasčiau nei stipriosios lyties atstovai. Juolab kad, kaip parodė M. Ujet tyrimas, mūsų protėviai seniai suprato, kad mūšio lauke lyties klausimas nebetenka reikšmės.
Esmė tai, kad moterys visada dalyvaudavo karuose – tiek Antikos laikais, tiek jau šiuolaikinės istorijos. Tik jos dažniau būdavo vaizduojamos karo aukomis, ne didvyrėmis.
Aktyviausias mums žinomas vaidmuo, tekdavęs dailiosios lyties atstovėms kare, paprastai būdavo jau už fronto linijos: jos dirbdavo medicinos seselėmis, vairuodavo greitosios pagalbos automobilius, užsiimdavo prostitucija arba šnipinėdavo. Taip yra dėl to, kad istorijos knygos labai dažnai ignoruodavo moterų indėlį į tiesioginę mūšio ir net karo eigą.
Kaip sako profesorė M. Ujet, nors karo vadai puikiai suvokė, kad moterys yra lygios su kariais vyrais, dažnai neleisdavo jų į mūšį. Bijodavo, jog tai bus suprasta kaip silpnumo ženklas. O jeigu moterims ir būdavo suteikiama galimybė imtis ginklo, jų nuopelnai būtinai būdavo sumenkinami.
Štai kad ir toks pavyzdys: Amerikos pilietiniame kare (1861–1865) moterys turėdavo apsimetinėti vyrais, kad patektų į mūšio lauką. Aišku, anksčiau ar vėliau yla išlįsdavo iš maišo, baisiai sutrikdydama karinę vadovybę. Todėl moterys karės tiesiog nebūdavo registruojamos stovyklų metraščiuose, o tai savo ruožtu iškraipė ir istorinius faktus, kai pagaliau bandyta juos sudėti į knygas.
O štai atvejus, kai moterys pakurstydavo arba atvirai išprovokuodavo karinius konfliktus, istorija įsiminė daug geriau. To įrodymų nereikia ieškoti labai toli, Antikos laikais, – pakaks prisiminti XIX amžiaus nacionalistinių judėjimų bangą. Tos eros simbolis – Mariana, arba jauna, vėliava nešina moteris ant barikadų, kviečianti į mūšį, – lig šiol išliko Prancūzijos nacionaline emblema.
Bet paskui atėjo XX amžius. Vyrai darė viską, kad sulaikytų moteris nuo dalyvavimo abiejuose pasauliniuose karuose, ir jų, kaip pacifisčių, įvaizdis vėl iškilo it akmeninė siena. Ir nepaisant to, rodo moksliniai tyrimai, kad militaristiniai moterų siekiai augo gal net sparčiau nei feminizmas.
Profesorė M. Ujet atvirai sako nesuvokianti, kam pastaraisiais dešimtmečiais reikėjo moteris vaizduoti kaip silpnas, kategoriškai prieš karus nusiteikusias būtybes, jeigu milijonai tų moterų veržte veržėsi tarnauti armijose ir reikalavo būti priimtos į visų rūšių kariuomenės gretas lygiomis teisėmis su vyrais? Ir joms net buvo pavykę pasiekti tokios visuotinės lygiavos – praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje vadinamojo Ispanijos karo metu (1936–1939). Daugybė moterų savanorių anuomet kovėsi respublikos šalininkų pusėje. Kai 1936-aisiais buvo išleistas dekretas, uždraudęs joms kelti koją į mūšio lauką, daugybė moterų jį ignoravo ir toliau kovėsi petys į petį su vyrais. Todėl šiandien Ispanija yra viena iš labai nedaugelio šalių, kur istoriniuose šaltiniuose dailiosios lyties atstovių nuopelnai tiek dalyvaujant kariniuose konfliktuose, tiek taikos derybose deramai įamžinti.
Na, o kitur pasaulyje merginoms patekti į armiją vis dar labai nelengva. Prieš keletą metų Rusijoje viena žurnalistė, kelis kartus pasižiūrėjusi amerikietišką filmą „Eilinė Džein“, sumanė eksperimentą: šalyje, kur visi, kas tik gali, vengia tarnybos armijoje, į ją įsiprašyti. Savanore. Deja, greitai suprato, kad neturi tiek kantrybės popierizmui, kurio prireiks. Bet ir tai dar buvo ne viskas. Jeigu mergina būtų turėjusi ne aukštąjį, o specialųjį, karinį ar bent radiotechniko išsilavinimą, būtų turėjusi šansų gauti virėjos, medicinos sesers ar ryšininkės darbą. Be to, pasirašiusi kontraktą tarnybai armijoje, kartu būtų pasižadėjusi penkerius metus netekėti ir nesusilaukti vaikų. Taigi tiesiausias kelias į karių gretas moterims – per karo akademijas. O jei moterėlė nori palakstyti su šautuvu ir pašaudyti, tegul užsirašo į dažasvydžio varžybas – dažasvydžio poligone nėra lytinės diskriminacijos.
Vis dėlto Rusijos karinėse pajėgose karininko, puskarininkio ir mičmano laipsnius turėjo daugiau kaip 30 tūkstančių moterų. Daugiausia jų medicinos tarnyboje, ryšių daliniuose, finansinėse tarnybose, logistikoje. Daugiau kaip 60 tūkstančių rusių tarnavo pagal kontraktą kaip karės ir seržantės. Per 700 dalyvavo kariniuose veiksmuose ir kariniuose konfliktuose. Vadinamosioms kontraktininkėms Rusijoje mokama tiek pat, kiek ir vyrams. Vienintelis skirtumas – fizinės parengties normatyvai.
Europoje ir Amerikoje moterims patekti į armiją truputį lengviau.
JAV uniformą vilki daugiau kaip 200 tūkstančių dailiosios lyties atstovių, arba arti 15 procentų viso karinių pajėgų personalo. Kanados armijoje moterų yra per 7 tūkstančius, arba daugiau kaip 10 procentų viso personalo. Pagal šios šalies įstatymus, moterims draudžiama tarnauti tik povandeniniuose laivuose – tarnybos sąlygos čia tokios, kad komplektuoti mišrią įgulą tiesiog neįmanoma.
O štai Švedijoje moterys povandeniniuose laivuose tarnauja – tiesa, tik nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio.
Prancūzės gavo teisę tarnauti beveik visų rūšių kariuomenėje, išskyrus povandeninius laivus ir greitojo reagavimo būrius. Pastaraisiais metais Prancūzijos armijoje buvo daugiau kaip 26 tūkstančiai moterų, ir daugiau kaip tūkstantis iš jų – sausumos pajėgų, žandarmerijos, oro bei jūros pajėgų karininkės.
Vokietijoje ponios ir panelės gali sudaryti iki 10 procentų viso karinių pajėgų personalo.
Karinėse operacijose dalyvauja ir ispanės, suomės, danės, turkės. Taip pat dauguma musulmonių Artimųjų Rytų valstybėse.
Tačiau gausiausia moterų armija yra Izraelyje. Visoms šios valstybės pilietėms, sulaukusioms 18 metų, privaloma būtinoji tarnyba, jos gali būti pašauktos į bet kurios rūšies kariuomenę (išimtis daroma tik nėščiosioms ir turinčiosioms vaikų). Šiuo metu Izraelio armijoje moterų skaičius svyruoja ties 36 tūkstančių riba, o tai penktadalis visų karių.
