Keturis mėnesius policija neranda moters žudiko, kuris kitoms galimoms savo aukoms perdavė žinią: „Mano misija dar nebaigta.“
Pro užuolaidos kraštą jis vogčiomis stebėjo tris moteris, susėdusias gerti arbatos. Jos kalbėjo apie jį. Pirmiausia jis nusitaikė į Rasą. Tačiau ši netikėtai pašoko ir šratai suvarpė Rasos pilvą, sutrupino dubens kaulus. Nepavyko, juk taikėsi į galvą. Name kilo sąmyšis. Mama Česlava šoko prie durų, bet žudikas jau buvo prieškambaryje. Jis stvėrė Česlavą, nutempė į virtuvę, daužė ją šautuvo buože.
„Daužė, labai daužė, ji labai verkė. Dabar negaliu būti namie - vis girdžiu jos riksmus: „Už ką tu mane? Už ką tu mane?“ Nepajėgiau įsiveržti. Būčiau įsiveržusi, būčiau rankas bučiavusi, kad paliktų gyvą“, - pasakoja Elena. Reikia ją pamatyti, kad suprastum: mažutė, lieknutė dzūkelė. Galėtų pozuoti Lietuvos močiutės portretui. Raukšlelės veidelyje - visos nuo gerumo. Ir dabar tos akys: šviesios ir didelės iš nuostabos, nuo staiga užklupusio skausmo. Su niekuo nepalyginamo skausmo, kurį patiria motina, mačiusi savo dukters žiaurią mirtį.
„Kai paleido šūvius, tik šviesa pro duris pasirodė. Pagalvojau - netekau dukros. Kokia baisi naktis. Dieve, Dieve, kad priešai tokios lemties nesulauktų. Už ką tu mus taip nubaudei?“ - nekeldama balso aimanuoja Elena.
Nužudęs Česlavą, žudikas suskubo į kambarį, kuriame moterys ką tik gėrė arbatą, ir pamatė, kad močiutė Elena mėgina nuo jo sprukti. Nusitaikė į jos galvą. Kulka pataikė į kaklą. Mažutis Elenos kūnelis klestelėjo ant grindų. Tada žudikas nužvelgė kambarį: ar yra dar gyvų? Laimė, žudikas nepamatė Rasos, užsispietusios į kampą, pusiau sėdom gulinčios kraujo klane ir spaudžiančios žaizdą ranka. Vėliau Algį Aleksą žmonės matė dar keletą kartų.
Ponia Elena mano, kad giminės jai daug ko nesako, saugo jos širdį. Nesako, kad tas A.Aleksa kažkur visai arti, o ji palikta gintis pati. „Kalbėjau su ponios Elenos sūnumi. Jis, kiek žinau, ketina savigynai įsigyti ginklą. Kalbėjau ir su Rasa. Sutinku, kad baisu. Negali prieštarauti, nežinomybė - baisiausias dalykas. Jei žinotum, kad žmogus uždarytas arba kad jis negyvas, būtų ramu“, - savo požiūrį į nusikaltimo aukų, kurios gali vėl nukentėti, gynimą aiškina Trakų rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojas Ernestas Lenkauskas.
Nepagaunamasis A.Aleksa
Netekusi motinos Rasa jaučiasi taip, lyg žudikas slapta ją stebėtų ir lauktų patogios progos. Ir tai - ne haliucinacijos. Rasos giminaičiai nuolat sulaukia A.Aleksą mačiusių, su juo kalbėjusių žmonių perspėjimų. Esą jis dar nebaigęs „misijos“, dar suves sąskaitas su keliais žmonėmis, tada pasiduos. Išskaičiavimas paprastas. Už Česlavos Albertavičienės nužudymą A.Aleksai gresia kalėjimas iki gyvos galvos. Tad koks jam skirtumas, už kelių žmonių nužudymą sėdėti?
Nesaugumo jausmas veda iš proto nužudytosios gimines, o policija elgiasi keistai. E.Lenkauskas tikina, kad per ilgus savo darbo policijoje metus dar nematė tokios intensyvios nusikaltėlio paieškos. A.Aleksos ieškota žvalgantis iš sraigtasparnio, pasitelkiant pėdsekius šunis, „šukuojant“ miškus. Viskas veltui.
Pareigūnas nenoriai prisimena tai, kad jo pavaldiniai tragedijos dieną pražiopsojo A.Aleksą, kuris jau buvo pakilęs į žmonių medžioklę. Žudikas pirmiausia užpuolė savo auką lauke, tačiau ši sugebėjo ištrūkti ir pranešti policijai.
„Ji paskambino telefonu 112 ir... patruliai iš karto ten nuvažiavo. Galbūt viskas iškart būtų pasibaigę tragiškai, tačiau jam nepavyko, nes važiavo svetimi žmonės ir jį, galima sakyti, nubaidė“, - painiai aiškina E.Lenkauskas. Jis sako, kad tada patruliai A.Aleksos ieškojo namie, kaime, kreipėsi į kolegas Vilniuje, o jis - kaip į vandenį... Tiksliau, į mišką, tykoti savo aukos.
Pareigūnams tereikėjo pridėti du prie dviejų. Prisiminti, kad A.Aleksa jau tris mėnesius medžioja atsisakiusią toliau su juo gyventi Česlavą, ir paklausti moterų, kur jos ketina vykti... Tačiau nužudymo priešistorė pareigūnų nebuvo sudominusi, todėl jie iki šiol menkai žino ieškomojo įpročius, pažintis.
Po keturių mėnesių bergždžio darbo visuomenei, o labiausiai - vos iš mirties glėbio ištrūkusioms Rasai ir Elenai mėginama įpiršti mintį, kad A.Aleksos jau nėra. „Jei žmogus bėgtų, slapstytųsi, ar jis paliktų namie visus dokumentus ir pinigus? Dar vienas klausimas: kas galėtų keturis mėnesius „už ačiū“ maitinti, laikyti, prižiūrėti ir rizikuoti būti apkaltintas nusikaltėlio slėpimu“, - samprotauja E.Lenkauskas.
„Tikrai netikiu, kad jis nusižudė. Čia - ne Romeo ir Džiuljetos istorija. Jei jis būtų negyvas, ar po dviejų mėnesių kaimuose žmonės būtų jį matę nakvojus pas gimines ir pažįstamus?“ - savo požiūrį aiškina Rasa.
„Kažkodėl žmonės nenori, kad policija žinotų, ir labai slaptai mums praneša matę A.Aleksą. Susitinka, pasakoja, bet prašo nesakyti policijai. Žmonės bijo“, - tikina Rasa. Velionės Česlavos giminaičiai tokius liudijimus įrašinėja, o duomenis perduoda policijai, tačiau ši A.Aleksos pėdsakų neranda. E.Lenkauskas atsiriboja nuo Rasos ir jos vyresniosios sesers pasakojimų. Jis aiškina, kad visa ši informacija nepasitvirtinanti. Žmonės, kurie esą matė A.Aleksą, policijai aiškina, kad juos apkalbėjo. Nieko jie nežino ir nematė.
Nuo policijos atsimoja, o paskui vėl skambina Česlavos vaikams. Ir ne kokie nors piemenys, o solidūs, rimti žmonės. Kodėl jie taip? Bijo. Juk A.Aleksa laimi prieš policiją, be to, ir jo brolis - policijoje. Ir tada ar gali pasitikėti, kad tavęs neišduos žudikui?
Rasa policijos negebėjimą rasti A.Aleksą vadina mistiniu. Mūsų manymu, viskas gerokai paprasčiau. Jeigu policija būtų rimtai reagavusi į Česlavos skundus, pareigūnai turėtų informacijos apie tai, kur ir kaip gyvena smurtautojas, su kuo bendrauja, pas ką lankosi. Tikėtina, kad A.Aleksą priglaudė kokia nors nauja širdies draugė. Jam jau ne kartą taip buvo. Česlava tebuvo ilgesnis stabtelėjimas šito Romeo širdžių pjūties epopėjoje. Tačiau policijos A.Aleksa beveik nedomino.
„Nežymūs sužalojimai“
„Jūs ištekėjusi? O jūs su vyru visada geruoju gyvenote?“ - primygtinai, kaip per tardymą spaudžia pareigūnas E.Lenkauskas žurnalistę, susidomėjusią, kodėl A.Aleksos niekas nebaudė už tris mėnesius trukusį Č.Albertavičienės persekiojimą, kankinimą, plėšimą, mušimą.
Tačiau tokia taktika vargu ar atsvers policijos kaltę dėl Česlavos mirties. Juk ji tris mėnesius skundėsi buvusio gyvenimo draugo persekiojimu. Rašė pareiškimą, kai jis jos patykojo grįžtančios namo, apiplėšė ir sumušė. „Nežymus kūno sužalojimas“, - toks buvo policijos sprendimas. Jis reiškia, kad auka su savo skriaudėju turi bylinėtis privataus kaltinimo tvarka.
„Nors buvo smegenų sutrenkimas, veidas buvo baisus, visur kraujosruvos, išsukinėti pirštai - tai buvo nereikšminga“, - piktinasi po A.Aleksos išpuolio vos išvengusi mirties, iš naujo išmokusi vaikščioti Rasa. Ji purto rankoje policijos atsakymą į skundą dėl Č.Albertavičienės sumušimo ir apiplėšimo aplaidaus tyrimo. „Pareigūnus nubaudė piniginėmis baudomis ir paliko dirbti“, - stebisi Rasa.
Ponia Elena puikiai prisimena tą dieną, kai A.Aleksa sužalojo Česlavą taip, kad ją vos buvo galima atpažinti. „Mušė užpuolę laiptinėje, kaimynai apgynė. Ji šaukėsi policijos, bet jie visai nereagavo. Neva į šeiminius konfliktus nesikiša“, - pasakoja Elena. „Buvo nuspręsta nesikišti į šeiminį konfliktą, o jie juk nebuvo šeima. Vadinasi, kiekvienas svetimas gali tave sudaužyti iki smegenų sutrenkimo ir tai nieko nereiškia“, - stebisi jaunutė moteris, kurios pasakojimas apie motinos mirtį primena karą išgyvenusio žmogaus prisiminimus.
„Aš mamos vis klausdavau, ar buvai policijoje, o ji: „Buvau, tai man liepė išeiti, nes jie - labai užimti, turi daug bylų.“ Mama visą laiką kartojo: „Aš bijau, jis grasina mane nužudyti.“ Persekiojo ją tris mėnesius diena iš dienos. Einančią į darbą, grįžtančią namo. Ji prašė pagalbos, buvo fiksuojami policijos iškvietimai, bet pareigūnai buvo abejingi. Abejingumas buvo puikiai matyti“, - pasakoja Rasa.
Šį abejingumą ji sieja su tuo, kad artimas A.Aleksos giminaitis dirba policijoje ir globoja savo gentainį.
„Medžiotojų“ ir policijos braižas - toks pats
Prieš porą savaičių Vilniuje buvo teistas kitas žudikas, kaltinamas nusikaltimais, atkartojančiais A.Aleksos „patyrimą“ su Česlava. Tik aukos vardas kitas - Laima. Iki nužudymo ji taip pat buvo persekiojama, grobiama, mušama. Kaime, kuriame įvyko tragedija, niekam nebuvo paslaptis, kas dedasi tuose namuose. „Ją mušdavo labai žiauriai“, - pasakoja kaimynė ir priduria: „Jis jos nekentė. Labai nekentė.“
Nors viskas vyko šalia gyvenančių žmonių akivaizdoje, apie tai kalbėti su žurnalistais jie bijo. Kodėl? Juk šitas žudikas jau už grotų! Bijo: jeigu kalinys gerai elgsis, jam bausmės laiką sumažins, o tada jis grįš keršyti... Dvi senyvos seserys buvo paskutinių Laimos kančių liudytojos. Vos tik pamačiusios mikrofoną jos sprunka į namelį: „Nieko nekalbėsim!“
„Matė, matė, kad jis prisivijo, „dubasino“ ją, po to per petį persimetė ir kambaryje pakorė“, - kaimynių pasakojimą prisimena kaimiečiai. Bet ir jie apie Sauliaus smurtą pasakoja tik tada, kai pažadame garantuoti anonimiškumą.
„Kaimynės išbėgusios sakė jam: „Ką darai? Palik ją gyvą, mes tau sumokėsim už ją, nekankink!“ O jis joms matant užsimetė Laimą ant peties ir nusinešė į sodą. Perbalusiu veidu ją ten kankino“, - pasakoja viena liudytoja. Nukankinęs Laimą, Saulius ją pakorė.
Vietos policija elgėsi panašiai, kaip Trakų ir Vilniaus, turėjusios apginti ir išgelbėti Česlavos gyvybę.
Apie Laimos patiriamą smurtą net laikraščiai rašė. Juk ne šiaip sau atvejis: Saulius ją pagrobė vidury dienos mieste, nusivežė į mišką, grasino padegti. O policija? Apie policijos veiksmus nežinoma. Tik aišku, kad po to atvejo kurį laiką Laimą globojo privati saugos tarnyba. Neišsaugojo.
Klausiame ponios Elenos, ką ji mano apie tokius pasikartojimus. Ji, lyg jau apgalvojusi atsakymą, beria: „Įsidrąsina jie. Vienam pasiseka. Nušauna ir nenuteisia arba duoda tik kelis metus, o paskui vėl dar ką nors išsigalvoja ir anksčiau paleidžia. Dabar viskas labai laisvai duota.“
