Mokslas ir moterys prieš du šimtus metų Lietuvoje buvo sunkiai suderinamos priešingybės tiek plačiojoje visuomenėje, tiek akademinėje erdvėje. Tuo metu, kai Vakarų Europoje jau pasitaikydavo aukštojo mokslo siekiančių merginų, Vilniaus universiteto akademinė bendruomenė iš garbės nare norinčios tapti moters vis dar reikalavo kūniškų, o ne proto savybių.
„Pavyzdžiui, 1805 metais buvo tokia grafienė Ana Olimpija Mostovska. Ji tuo metu jau buvo gana žymi rašytoja. Ir ji pareiškė, kad nori būti išrinkta Vilniaus universiteto Literatūros ir menų skyriaus garbės nare. Vyksta posėdis, ir jos draugas universiteto rektorius visų klausia: ar mes galime šitą moterį paskelbti garbės nare? Tada visai rimtai jo yra klausiama: ar ji graži? Ir kaip yra rašoma atsiminimuose, būtent tokios savybės moteris ir nebeturėjo“, – pasakoja istorikė Olga Mastianica, tyrusi Moterų švietimo sistemos raidą nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XIX-tojo pradžios.
O. Mastianica sako, kad be grožio, vien su rašytojos talentu minėtoji moteris universiteto garbės nare taip ir netapo.
Paskutiniaisiais Abiejų tautų respublikos gyvavimo dešimtmečiais merginų išsilavinimas buvo tik pradinis, ir dažniausiai už privačias lėšas jį gaudavo bajorų luomo merginos – namuose su guvernantėmis, mokyklose prie vienuolynų arba privačiuose pensionuose. Čia jos mokėsi prancūzų, lenkų kalbų, aritmetikos, taip pat religijos tiesų ir šokio meno.
Egzistavo ir laisvųjų valstiečių vaikams skirtos, abiem lytims bendros pradinės mokyklos, tačiau mergaitės ten buvo retenybė. Jokių kitų išsilavinimo pakopų savo krašte nei valstietės, nei bajorės rinktis negalėjo.
Tuo metu vyrams buvo sudarytos galimybės siekti ir vidurinio, ir aukštojo išsilavinimo tuomet dar veikusiame Vilniaus Universitete. Istorikė Olga Mastianica sako, kad tik XVIII amžiaus pabaigoje, kai tautiškumo išlaikymas silpnėjant abiejų tautų respublikai tapo vis aktualesne problema, viešojoje erdvėje pradėta kalbėti apie būtinybę suteikti moterims gilesnį išsilavinimą. Tačiau jis turėjo būti skirtas konkrečiam tikslui – tautiškumo perdavimui šeimoje.
„Pradedama galvoti apie tai, kad mergaičių švietimas turi būti labai kryptingas. Ir tada jau viešojoje erdvėje, periodinėje spaudoje, grožiniuose kūriniuose pradedama kalbėti apie tai, kad mergaičių švietimas neturi būti paleistas likimo valiai, paliktas vien tik tėvų priežiūrai. Ir tada jau buvo išskirtos kelios kryptys: tautinis auklėjimas ir vėliau dorovinis auklėjimas. Jeigu reikėtų kalbėti apie intelektinį auklėjimą, tai ten buvo tokia įdomi schema – moteris turėjo gauti tik tiek, kiek ji galėjo perduoti savo vaikams. Jos auklėjimas turi būti labai aiškiai apibrėžtas ir paskirtas tik vienai funkcijai – būtent auklėjamajai funkcijai, kuri buvo laikoma viena iš pačių svarbiausių. Moters socialinis vaidmuo buvo matomas tik šeimoje ir tik per šeimą. Ir tai buvo natūralus mąstymas, kuris buvo būdingas ir pačioms moterims. Jos pačios neturi tokios minties, kad galėtų būti lavinamos kitaip“, – pasakoja istorikė.
Pažiūros kisti pradėjo iš būtinybės
Vėliau, XIX amžiaus viduryje, kai dėl Vilniaus universiteto uždarymo vis daugiau studentų mokytis išvykdavo į užsienį, kur aukštojo išsilavinimo galėjo siekti ir moterys, sugrįžę jie ėmė kalbėti, kad vien tik pradinio švietimo joms nepakanka, reikalingas ir gilesnis, intelektinis išsilavinimas. Tačiau tokios pažiūros iškart susilaukė priešiškos reakcijos.
„Tos idėjos nėra iškart priimamos. Ir tam yra netgi labai keisti aiškinimai: kad mokslas tvirkina moters asmenybę, jis neva yra blogesnis už kūno paleistuvystę. Yra net skelbiami tokie apsakymai, kad viena iš išsimokslinusių merginų dėl to, kad skaitė Hėgelį, tiesiog išprotėjo. Arba aiškinama paprastai: jeigu moteris bus gydytoja arba advokatė, užims pareigas viešojoje erdvėje, tai ji negalės atlikti savo pareigų, kurios yra pačios svarbiausios privačioje erdvėje. Sarkastiškai buvo kalbama apie tai, kad tokiu atveju vyras turi užsirišti prijuostę“, – sako O. Mastianica.
Pažiūros visuomenėje kisti pradėjo iš būtinybės, kai po 1863–1864 m. sukilimo Lietuvoje daugybė moterų liko be vyrų ir turėjo verstis savarankiškai. Tam joms reikėjo specifinių žinių. Tuo metu Lietuvos visuomenę pasiekė ir lygių lyčių idėjos iš Vakarų, kur moterys jau kūrė savo partijas. Carinė Rusijos valdžia, pasak O. Mastianicos, kaip tik tada suskubo steigti vidurinę mergaičių švietimo grandį, tačiau pirmiausiai dėl siekio daryti įtaką merginų vertybėms.
„Valdžios politikoje mergaičių švietimo sistema buvo jos įrankis įgyvendinti tautinę politiką. Netgi po 1830–1831 metų sukilimo valdžia pamatė, kad egzistuoja mergaičių švietimas ir kad moteris šeimoje yra viena pagrindinių tautinių vertybių diegėjų. Ir suprato, kad jeigu mes pakeisime moterų vertybines nuostatas, tai iš vidaus bus galima pakeisti visuomenės mentalitetą. Ir būtent tuo metu gimsta tokios idėjos, kad reikia suvalstybinti mergaičių švietimą. Bet iki 1863-ųjų metų sukilimo tai buvo vykdoma labai atsargiai. Nes valdžia puikiai suvokė, kad tik nedidelė dalis visuomenės leidžia mergaites į mokyklas. Ir jeigu jos iš karto taps rusiškos, tai visuomenė mergaites mokys tik namuose. O tada pasiekti moteris ir per jas visuomenės tautinį pasikeitimą būtų itin sudėtinga“, – tvirtina istorikė.
Visgi po 1863-iųjų sukilimo visose mokyklose pradėta dėstyti tik rusų kalba ir tai iškart sulaukia visuomenės reakcijos – pradėjo aktyviai veikti slaptosios pradinės daraktorių mokyklos, kuriose gausu ir mergaičių. Surašymo duomenys rodė, kad jų raštingumas kai kuriose Lietuvos gubernijose viršijo berniukų. Tačiau požiūris apie poreikį merginoms siekti aukštesnių mokslų net ir XIX-tojo amžiaus visuomenėje vis dar sunkiai skynėsi kelią.
Kam leisti mergaitę į mokyklą, jeigu ji nebus nei kunigas?
„Labai dažnai ir „Aušroje“, ir „Varpe“ buvo rašoma: o kam leisti mergaitę į mokyklą, jeigu ji nebus nei kunigas, nei gydytojas“, – pasakoja O. Mastianica.
Moterų su aukštuoju išsilavinimu Lietuvoje tuo metu jau buvo, tačiau tik viena kita – mokslų jos siekė iš privačių lėšų ir tik užsienio universitetuose. Lietuvoje, po sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, aukštojo mokslo siekti negalėjo nei vyrai, nei moterys.
Lietuvių tautinio judėjimo mintis platesnio ir daugiapakopio moterų išsilavinimo būtinybę viešojoje erdvėje pradeda svarstyti tik paskutiniame XIX-ojo amžiaus dešimtmetyje.
„Pradedamos kurti tokios idėjos apie tautinę šeimą. Tada išsiskaldo du projektai. Vienas projektas – kad žmona turi būti vien tik lietuvė ir nesvarbu, koks yra jos išsilavinimas. Atsiranda ir kitas projektas – yra itin sudėtinga turėti neišsilavinusią moterį šalia inteligento, ir geriau lai ji būna ne lietuvė, bet jei ji yra intelektualiai išsilavinusi, tai ji galės perprasti visus tautinio judėjimo uždavinius ir galės veikti kartu su vyru. Kai atsiranda šitie du projektai, jie rodo, kad visuomenės sampratoje nėra vientisos linijos, kad moterims nereikia išsilavinimo“, – tvirtina moterų švietimo raidą nagrinėjanti istorikė.
Po 1905-tųjų lietuvių kalba grįžo į visų pakopų mokyklas, o mergaičių ir berniukų švietimas bendru tapo atkūrus nepriklausomybę – po 1918-tųjų. Tuomet visos išsilavinimo pakopos – nuo pradinės mokyklos iki universiteto - tapo vienodai prieinamos abiem lytims, tačiau mergaičių skaičius visose mokslo įstaigose pirmaisiais dešimtmečiais buvo gerokai mažesnis nei berniukų.
Simona AGINSKAITĖ
