Pirmuoju kariniu moterų junginiu Rusijoje tapo „Marijos Leontjevnos Bočkariovos vardo savanoriškasis smogiamasis mirties batalionas“. M. Bočkariova, valstietė, savo noru kariavusi fronte. Pasižymėjo drąsa, ne sykį vedė karius į ataką, už ką buvo apdovanota dviem Georgijaus kryžiais (1807 – 1917 m. už drąsą ir pasiaukojimą Rusijoje skiriami kavalieriaus ordinai) ir dviem medaliais.
1917 m. kovo 21 d. rusų Jeanne d'Arc kvietė: „Pilietės, visi, kam brangi Rusijos laisvė ir laimė, skubėkite į mūsų gretas, skubėti, kol ne vėlu sustabdyti mūsų mylimos tėvynės griovimą“.
Laikinosios vyriausybės 1917 m. birželio 19 d. buvo organizuotas pirmasis moterų mirties batalionas. Tokiu „moterišku“ principu suformuoto karinio dalinio nežinojo nė viena pasaulio kariuomenė. 1917 m. birželio 21 d. Isaakijevskij sobor aikštėje buvo organizuotas iškilmingas naujojo karinio dalinio - „Marijos Bočkariovos vardo pirmasis moteriškas karinis mirties būrys“ - pristatymas.
Kariniai vadai tokių dalinių formavimą palaikė ir skatino, nes numatė tai geru patriotiškumo skatinimu kareiviams – vyrams. Kaip teigė pati M. Bočkariova, „kariai šiame didžiame kare jau pavargo ir jiems reikia padėti... moraliai“.
Visuomenė įvairiai reagavo į moteriškus karinius dalinius. Dauguma kraipė galvą ir nesuprato kam to reikia. Tačiau Maskvos moterų sąjunga drąsiai skelbė: „Moteris bus tas gyvybės vanduo, kuris privers pabusti rusų karį“.
Beveik du tūkstančiai moterų atsiliepė į Bočkariovos pagalbos šauksmą, tačiau tik 300 praėjo griežtą atranką ir buvo išsiųstos į frontą. Tarp kareivių, kaip išdidžiai jas vadino Bočkariova, buvo ir ne tik žymių rusų šeimų atžalos, tačiau ir ir išeivės iš įvairių kitų tautų. Taip būryje atsidūrė Marija Skrydlova – Juodosios jūros admirolo duktė ir kunigaikštytė Tatujeva, žymios gruzinų giminės atstovė.
Į Bočkariovos batalioną galėjo pretenduoti moterys nuo 16 iki 40 metų. Dalinyje buvo įvesta griežta disciplina: keltis reikdavo penktą ryte, užsiėmimai vykdavo iki dešimtos vakaro. Moteris skuto plikai. Juodi antpečiai su raudona juosta ir emblema simbolizuojanti kaukolę ir sukryžiuotus kaulus reiškė „nenorą gyventi, jeigu Rusija pražus“.
Jau birželio 27 d. ką tik suburtas batalionas buvo išsiųstas į Vakarų frontą. Po dviejų savaičių moterys pakliuvo į tikrą mūšio krikštą – jos pateko į artilerijos ir kulkosvaidžių apšaudymą. Nors propagandos mašina teigė, kad „Bočkariovos būrys mūšio metu elgėsi herojiškai“, tapo aišku, kad efektyvia karine jėga, moterų pagrindu suformuoti daliniai, netaps. Po mūšio liko du trečdaliai būrio – 30 užmuštų ir 70 sužeistų.
Vėliau buvo suformuota ir daugiau moterų-savanorių junginių. Petrograde, Kijeve, Saratove, Maskvoje, Kubanėje buvo suformuoti moterų batalionai. Kituose miestuose taip pat vyko chaotiškas būrių formavimas.
Maskvos smogiamasis moterų padalinys, atsiskyręs nuo M. Bočkariovos dėl represyvaus jos vadovavimo būdo, suspėjo sudalyvauti ir Žiemos rūmų šturmo gynyboje. Tiesa, gynėjos iš jų pasirodė ne itin patikimos. Pasak istorikų, iš 137 rūmų gynėjų-moterų, tik trylika buvo aktyvių kontrrevoliucionierių, likusios tik ir svarstė kaip ištrūkti iš spąstų į kuriuos pakliuvo. Vos pasirodžius raudonarmiečiams „smogiamasis būrys“ iškart pasidavė. Raudonarmiečių vadai, pirmą sykį susidūrę su tokiu reiškiniu, nelabai žinojo ką daryti. Moterys iš gailesčio buvo tiesiog paleistos į laisvę.
1917 m. lapkričio 30 d. buvo išleistas dekretas dėl „Moterų-savanorių karinių dalinių išformavimo“. Jau kitų metų sausį moterų batalionai nustojo gyvuoti ir buvo išformuoti, tačiau daugelis jų narių dar dalyvavo baltagvardiečių armijos veikloje.
Pati Marija Bočkariova užsiėmė aktyvia veikla baltagvardiečių judėjime. Generolo Kornilovo siuntimu ji lankėsi JAV, prašyti pagalbos kovoje su bolševikais. Grįžusi iš kelionių po JAV ir Vakarų Europą, M. Bočkariova susitiko su generolu ir priėmė siūlymą vadovauti Omsko savanoriškajam moterų-sanitarių būriui. 1919 m. lapkritį Raudonajai Armijai užėmus Omską, ji buvo suimta ir sušaudyta.
