man irgi buvo pogimdyvine depresija...buvau vienisa mama,bet vaikucio labai laukiau,ji mylejau dar negimusi,tie 9men buvo kancia -aplinkiniu nuomone ivairiausia,bet daugumos bloga,su mama santykiai salti-kaip visada!,o as su nekantrumu laukiau kada galesiu apkabinti savo kudikeli!Gime cezario budu,jau pirma nakti isgirdau,pazinau savo kudikio balsa ir pati atsijungusi kateteri ir laseline isejau ieskoti,nes seseles nakciai isnese visus kudikius mamu,kurios buvo sunkios bukles i kita palata...Atejusi i ta palata radau sesele, miegancia ant grindu pasitiesusia ciuzineli,kokius 6-7 kudikelius miegancius,o mano vaikelis graudziai verkia....su seseles pagalba issinesiau i palata ir nuo tada negaliu ramiai klausytis verkiancio vaiko.Man buvo gaila visu verkianciu vaiku,ypac kudikeliu,nekenciau tu mamu,kurios nenuramindavo,nekenciau tu zmoniu,kurie sake,kad reikia leisti kudikiams parekti,nekenciau tu gydytoju ir atsisakydavau ju paslaugu,kurie paskirdavo proceduras per kurias vaikas verkdavo...jei vaiksciodama mieste sutikdavau kokia moteri su verkianciu vaiku,verkdavau ir as,parejusi namo ir prisiminusi ta vaikeli tiesiog raudodavau...per visas televizijos laidas apie vaikus ar filmus verkdavau...Ziuredavau i savo mieganti vaika ir verkdavau....Tiesiog verkiau ir verkiau...suvokiau,kad tai nenormalu,nuejau pas psichiatra,nustate pogimdyvine depresija,israse vaistu,bet as maitinau kudiki,todel po menesio nutraukiau gydyma,nors gydytojas patare nutraukti maitinima...praejo jau 10m,neberaudoju del kiekvieno vaiko verksmo,nebeverkiu del kiekvienos vaiko daineles,bet susijaudinu beveik panasiai kaip ir tada.....sunku patiketi,kad imanoma isgydyti emocijas ir jausmus!

kazin kodel tie sutrikimai buna tik tiems, kurie neturi graziu santykiu

gal pradesim kurti grazius santykius,t.y. susikalbesim vieni su kitais. suprate, kad sveikata brangiausias turtas, gal banalu, visiems zinomas posakis...tik grazus tarpusavio santykiai stiprina sveikata ir neleidzia nuzmoget.

na tikrai ne vyrmas spresti kaip moteris turi jaustis ir jaucias nestumo metu ir po gimdymo....

O bene vyrai nedepresuoja? Ir dar kaip!

oj kiek mamyciu savo nuomone isreiske:) MOTERYS- o kada jums nebuna visokiu depresiju ir nuotaiku sutrikimu??

Butent vyro poziuris i moteri ir sukelia didziausia depresija, turbut vienai likt su vaiku lengviau butu nei kasdien klausytis priekaistu kaip cia nieko nenuveikei gero namie su vaiku, nei valgyt padaryta nei kambariai sutvarkyti, tai kazin ka veikiau visa diena sededama namie, eik tvarkytis ir dar vaika maitink, net i parduotuve negali nubegt nes vaikiukas maitinamas krutimi, kaip cia bus jei valgyt uzsimanys, o vyrui gi reikia pailset po darbo, pavarges... Moterys turi but stiprios, ir vyrus pratint prie minties, kad vaikas abieju ir abiem reik dirbt su juo, ne vienai moteriai, vos gryzta is darbo tegu eina pampersu keist, maudyt, nereikia viska paciom susigriebt, visu darbu, reik butinai skirt demesio sau. Buvo ir mane depresija su antru vaikiuku aplankius, ir valerijonus geriau ir vistiek visokios mintys su vaiku nusokt nuo stogo, arba uzsidaryt vonioj ir venas pjautis, nes atrodo nebeistversiu dar vienos dienos....dabar tai kaip pagalvoju siaubas, kaip tokios mintys atejo i galva... ir iki siol uz ta momenta gyvenimo pykstu ant vyro, reik jiem butinai kokius kursus praeiti ir pasiruosti siam etapui, nes pats blogiausias dalykas ka jie gali padaryti, tai viska leisti moteriai vienai daryt.

depresija-liga ir zmones jos nepasirenka, o ji pasirenka zmones

saunuole kad kreipeis pagalbos, stiprybes ir grazios ateities tau ir tavo vaikeliui!!!

pogimdyvines depresijos negali pasirinkti arba atsisakyti, ir nera skirtumo yra kam palaikyti ar ne...