Ponia Rūta Palangos „Gradiali“ sanatorijoje atsidūrė po stuburo išvaržos. Reabilitacijos procesas jai trunka tris savaites.
Bendrauja familiariai
„Jeigu už save nekovosi, per tris savaites čia ir numirti galima. Tik ne visi geba už save pakovoti. Graudu žiūrėti į senyvo amžiaus žmones, kurie neturi jėgų išsireikalauti to, kas jiems priklauso“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteris teigė, jog labiausiai žeidžia nepagarbus daugumos sanatorijos darbuotojų požiūris į pacientus, šiurkštus jų bendravimas. „Vos tik atvykus, registratūroje mane pasitiko „familiarios mergšės“. Atsiprašau už palyginimą, tačiau gražesnių žodžių nerandu. Tik pasiteiravau, ar galėsiu išvykti iš sanatorijos savaitgalį, nes žinau, kad tai galime padaryti, jos man šiurkščiai atšovė: „Apsieisi“. Supratau, kad pacientų išleisti iš sanatorijos nenorima dėl to, kad jiems ko blogo per savaitgalį nenutiktų“, – svarstė pašnekovė.
Tačiau netrukus Rūta susidūrė ir su kitų darbuotojų familiarumu. „Procedūriniame nieko negali paklausti, nes slaugytojos neturi laiko. Tačiau jos turi laiko kalbėti tarpusavyje. Joms įdomu apkalbėti savo koleges, bet neįdomūs pacientai“, – emocingai skundėsi pašnekovė ir pridūrė, kad ne visos slaugytojos blogos, yra keletas, kurios labai malonios ir visiems visada atranda laiko. „Regis, jog darbuotojams nėra keliami vienodi ligonių aptarnavimo kokybės kriterijai“, – dėstė pacientė.
Maistas – tragiškas
Labiausiai Rūta skundėsi sanatorijos maitinimu. „Pietūs dažnai vėluoja net po 10 min. Dauguma sanatorijoje po stuburo traumų besigydančių pacientų labai sunkiai vaikšto, negali sėdėti. Kęsdami didžiausius skausmus, jie atklibinkščiuoja iki valgyklos ir yra priversti laukti. 10 minučių jiems – didžiausia kančia, bet valgyklos darbuotojos, regis, to nesupranta. Baisu joms ir papriekaištauti, nes ir taip piktos, viskuo nepatenkintos“, – pasakojo Rūta.
„Maistas – tragiškas. Ne kartą jis buvo patiektas atšalęs. Ligoniai maitinami pigiausiais, prasčiausiais produktais. Pigiausias batonas, pigiausia duona. Pietums dažniausiai duodamos troškintos dešros, kopūstai, bulvės, riebaluose kepta, džiūvėsėliuose išvoliota mėsa ar žuvis. Maniau, kad tokiu būdu maisto jau seniai niekas negamina, o, pasirodo, toks maistas teikiamas ligoniams. Aš mėsos ir žuvies nevalgau. Tad man buvo į lėkštę įdėta apie 100 – 150 gramų garnyro, kas sudaro keliasdešimt kalorijų. Jeigu taip maitinčiausi visą reabilitacijos laiką, visai nusilpčiau. Tačiau vegetariško valgiaraščio sanatorijoje net nėra. Kreipiausi į dietologę bent du kartus, kol galiausiai gavau normalią porciją vegetariško maisto. Tačiau kiti pacientai su vergišku nuolankumu tyli. Juk jie ir taip kenčia nežmoniškus skausmus, nejaugi jie negali gauti normalaus maitinimo? Ne visus artimieji dažnai lanko, ligoniai atvykę iš visos Lietuvos, o ir pati sanatorija Palangos pakraštyje, į parduotuvę šalia nenubėgsi maisto nusipirkti. Palatose net arbatinuko nėra, kad galėtume arbatos užsikaisti“ – skundėsi pašnekovė.
Laipioja per slenksčius
Moteris pažėrė priekaištų ne tik dėl maitinimo sanatorijoje, bet ir dėl jos infrastruktūros. „Sunkiai judantys asmenys su ramentais ir vaikštynėmis priversti laipioti per slenksčius. Tualetuose nėra paaukštinimų, skirtų pacientams, kurie negali sėdėti. Ligoniams buvo surengta paskaita, kurioje specialistas išaiškino, jog po stuburo traumų ligoniai turi gulėti pasidėję tarp kojų pagalvę, kad neišnirtų klubų sąnariai, tačiau jokių pagalvių sanatorijoje niekas neduoda“, – vardijo ligoniams labai reikšmingas detales sanatorijos pacientė.
Ponia Rūta stebėjosi ir skalbyklos paslaugų kainomis sanatorijoje. „Sportinio kostiumo skalbimas kainuoja 20 Eur, viena pora kojinių – 3 Eur ir pan. Abejoju, ar tris savaites sanatorijoje praleidžiantys senjorai bent kartą leidžia sau išsiskalbti drabužius...“ – liūdnai užbaigė pokalbį ponia Rūta.
Nesupranta skundo
Rūtos skundą raštu išdėstėme ir išsiuntėme el. paštus UAB „Gradiali“ direktorei, pardavimo ir restorano vadovei. Sanatorijos direktorė Aida Matulis lakoniškai atsakė: „Deja, šios situacijos negalime komentuoti, nes nesame gavę nusiskundimo iš paciento dėl darbuotojų netinkamo darbo ir blogų gyvenimo sąlygų.“
Papildomai susisiekus telefonu, direktorė dar sykį patikino neturinti, ką komentuoti, nes įstaiga negavusi oficialaus skundo iš pacientės, nežinanti, kas per pacientė ir kuo nepatenkinta. Paaiškinus, kad skunde išdėstyti priekaištai susiję ne su vieno, o su visų sanatorijos pacientų gerove, direktorė teigė nesuprantanti, ką reiškia žodis „slenkstis“, nes yra užsienietė ir geriau kalba angliškai... ir apskritai nesuprantanti, dėl ko skundžiamasi. „Atvažiuokite ir patys įsitikinsite, ar skundas pagrįstas“, – reziumavo pokalbį A. Matulis.
