Iš Kupiškio rajono, Noriūnų kaimo kilęs medicinos mokslų daktaras Sigitas Chmieliauskas pasakoja, kad dar mokydamasis Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje žinojo, kad po mokyklos rinksis studijuoti gydytojo specialybę.
„Baigus 2009 metais Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto studijas man buvo suteikta gydytojo profesinė kvalifikacija. Vėliau metus laiko internatūros praktiką atlikau Anykščių ligoninėje, kur turėjau galimybę praktinius įgūdžius gilinti skirtinguose ligoninės skyriuose. Po internatūros pasirinkau teismo medicinos gydytojo rezidentūrą ir nuo 2014 metų iki šiol dirbu Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje, Vilniaus skyriuje teismo medicinos gydytoju – ekspertu“, – pasakoja savo studijų kelią iki dabartinės profesijos.
Toks pasirinkimas – tapti teismo medicinos gydytoju dr. S. Chmieliauskui buvo labai motyvuotas, mat gydytojas mano, kad ši specialybė yra viena iš įdomiausių medicinos sričių, kuriai reikalingos apskritai visų medicinos specialybių žinios.
„Labai dažnai visuomenėje ir net ministerijose girdžiu klaidingų ir net stebinančių nuomonių apie teismo medicinos gydytojus ekspertus. Tad kalbėdamas apie savo specialybę visada noriu pabrėžti, kad pirmiausia šį darbą dirbantis žmogus yra gydytojas“, – pabrėžia dr. S. Chmieliauskas.
Visgi, teismo medicinos ekspertas patikina, kad šiame darbe jie neša didžiulę atsakomybę, mat nuo jų išvadų priklauso tolimesni sprendimai. Tačiau labiausiai, be visų pasiekimų, dr. Sigitas Chmieliauskas didžiuojasi trijų vaikų tėčio bei sėkmingai vedusio vyro pareigomis.
Įprastai neįprasta darbo rutina
Kaip ir dauguma kitų žmonių, dr. Sigitas Chmieliauskas savo darbo dieną pradeda nuo rytinės kavos puodelio. Vėliau teismo medicinos tyrėjai aptaria tyrimams gautus mirusiųjų atvejus, įvertina jų mirties aplinkybes ir numato tyrimo eigą, kokie papildomi tyrimai bus reikalingi.
„Didžioji dalis mano darbo laiko skiriama teismo medicininiams mirusių ir gyvų asmenų tyrimams, taip pat mažesnę darbo dalį sudaro tyrimai pagal medicininius dokumentus bei išvykos į teismus, kai reikia duoti papildomus paaiškinimus teismo proceso metu ar išvykos į įvykio vietas. Žinoma, darbo proceso metu vykdomi ir teismo medicinos gydytojų rezidentų mokymai, kita mokslinė veikla, atliekamos įvairios studijos, publikuojami moksliniai straipsniai, dalyvaujama konferencijose“, – apie savo darbo dieną pasakoja dr. S. Chmieliauskas.
Atlikus mirusiųjų tyrimus – autopsijas, kartais, sudėtingais atvejais, prireikia konsultuotis ir su kolegomis, spręsti kylančius klausimus. Svarbiausia atliekant tyrimą yra detalumas, kuomet yra detaliai aprašoma visa tyrimo eiga ir jos radiniai specialisto išvadose. Dirbdamas teismo medicinos ekspertas kartu spėja ir būti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto teismo medicinos gydytojų rezidentų vadovu:
„Kiekvienas tyrimui pateiktas atvejis pasakoja savo istoriją bei suteikia vis kitokios informacijos ir kuo daugiau gydytojas atlieka tyrimų, tuo didesnę praktiką įgauna, kurią galime perteikti mokydami jaunus gydytojus rezidentus. Niekada nemokau gydytojų rezidentų iš užrašų, visada įdomiausia perteikti informaciją iš atvejų, kuriuos turėjau savo praktikoje.“
Šiurpą kelia savižudybės, smurtas artimoje aplinkoje
Dažniausiai visuomenei didžiausią šiurpą kelia faktas, kad teismo medicinos gydytojas atlieka mirusių asmenų tyrimus ir apskritai patys prisilietimai prie mirusiojo žmonėms atrodo baugiai ar mistiškai.
„Visada akcentuoju mūsų darbo svarbą. Dėka mūsų atliekamų tyrimų gali būti nustatomi nuslėpti nužudymai, užtikrinamas teisingumas, neaiškių staigių mirčių atvejais nustatome mirties priežastį, vertiname ar gydymo įstaigose mirusių pacientų diagnozės sutapo su mūsų atlikto tyrimo metu nustatyta diagnoze, vertiname, dėl kokių priežasčių galėjo įvykti diagnozių nesutapimas, užsiimame moksline, švietėjiška veikla“, – aiškina teismo medicinos ekspertų išvadų svarbą dr. S. Chmieliauskas.
Neteisinga yra manyti, kad šios medicinos srities gydytojai yra visiškai šalti ar bejausmiai žmonės. Pasak gydytojo, teismo medicinos gydytojams šiurpą kelia nužudymų, savižudybių ir alkoholio vartojimo dažniai Lietuvoje:
„Esame vieni iš pirmųjų Europoje, vertinant ne tik nužudymų, bet ir savižudybių dažnį populiacijoje. Šiurpą kelia alkoholio vartojimo kultūra, stebina nustatomos etilo alkoholio koncentracijos mirusiųjų asmenų vidaus terpėse. Apie 70% atvejų nužudymai įvykdomi apsvaigusių nuo etilo alkoholio bei vyraujanti tendencija rodo, kad net 53% nužudytų asmenų pažinojo savo žudiką ar buvo iš artimos aplinkos asmuo.“
Teismo medicinos ekspertui taip pat nerimą kelia ir pastaruosius metus mažėjantis jaunų gydytojų pasirinkimas dirbti štai šioje medicinos specialybėje. „Dėl per mažo uždarbio vis mažiau jaunų gydytojų renkasi teismo medicinos specialybę, o iš idėjos dirbančių teismo medicinos gydytojų lieka vis mažiau“, – liūdi dr. Sigitas Chmieliauskas.
Teismo medicinos ekspertui labiausiai įstringa jaunų žmonių mirtys, o sunkiausiai tirti kūdikių, vaikų ar paauglių mirties atvejus.
„Visos žmonių mirtys yra sukrečiančios tiek mirusiojo artimiesiems, tiek gydytojui, dirbančiam ligoninėse, kai reikia informuoti artimuosius apie šeimos nario mirtį, tiek mums – teismo medicinos gydytojams tiriantiems kiekvieną dieną mirusius asmenis. Prie to tikrai negalima priprasti.
Tačiau sunkiausia matyti jaunų žmonių mirtis, kai tyrimui atvežami kūdikiai, vaikai ar paaugliai, mirę dėl nelaimingo atsikimo, savižudybės ar nužudymo atvejais. Visi, tiek gyvų asmenų smurto atvejai, tiek mirusių asmenų tyrimai sukelia jausmus. Bet gydytojas turi bei privalo mokėti susitvarkyti su jausmais bei gerai atlikti savo darbą ir, žinoma, nesinešti tų nuotaikų į namus, palikti darbe“, – pasakoja dr. Sigitas Chmieliauskas.
Kalbėdamas apie susidūrimą su sunkiausiomis emocijomis gydytojas priduria: „Gydytojai, kiekvieną dieną susiduriantys su šiomis mirtimis, supranta, kokia gyvybė yra trapi.“
Žodis, augalas ir peilis
Nuo to, kiek truks mirusiojo tyrimas, priklauso, kiek ir kokių sužalojimų patyrė ar kokiu būdu buvo nužudytas miręs asmuo. „Kiekvienas mirusiojo tyrimas yra labai individualus, vienas tyrimas gali užtrukti iki kelių valandų, kitas tyrimas dėl masyvių, daugybinių sužalojimų gali užtrukti ir kelias dienas, kurio metu atliekama visa eilė papildomų toksikologinių, serologinių, histologinių, kriminalistinių laboratorinių tyrimų“, – aiškina dr. S. Chmieliauskas.
Anot teismo medicinos eksperto, tyrimas trunka trumpiau, jeigu nužudymas būna atliktas vienu žalojančiu daiktu, o jeigu keliais – tai tyrimas užtrunka žymiai ilgiau ir reikia ne tik nustatyti pagrindinę priežastį, dėl kurios mirė žmogus, tačiau ir įvertinti visus kitus sužalojimus, net jeigu jų būna ir virš penkiasdešimties.
„Tačiau reikia pabrėžti, kad vienodų atvejų nebūna. Kiekvienas atvejis yra vis kitoks, reikalaujantis iš gydytojo žinių ir yra labai įdomus. Labai dažnai tenka atlikti papildomų laboratorinių tyrimų, kurių atsakymai mums gali nurodyti mirties priežastį, padeda atskleisti mirties patogenezę. Visais atvejais būtina įvertinti visumą, kad galėtume nustatyti mirties priežastį bei kitas aplinkybes“, – tikina teismo medicinos ekspertas.
Atliekant tyrimus neapsieinama be svarbiausių, gydytojui reikalingų instrumentų. Juos dr. Sigitas Chmieliauskas išskiria štai taip:
„Avicenas yra pasakęs: „Gydytojas turi tris ginklus – žodį, augalą ir peilį.“ Teismo medicinos gydytojo darbe svarbiausias darbo instrumentas yra medicinos žinios. Kodėl tai akcentuoju, nes tik turint specialiąsias medicinines žinias galima teisingai vertinti ir interpretuoti visus duomenis, formuluoti diagnozę, nustatyti mirties patogenezę.
Pagrindinis darbo instrumentas atliekant mirusiųjų asmenų tyrimus yra autopsinis peilis bei liniuotė. Viso tyrimo metu yra fiksuojami ir aprašomi sužalojimai, kiti radiniai, liguisti vidaus organų pakitimai, imami papildomi mėginiai laboratoriniams tyrimams. Laboratorijose vertinami vidaus organų gabaliukai mikroskopu, atliekama žalojančio įrankio identifikacija, nustatomos toksinės, stipriai veikiančios medžiagos vidaus terpėse, atliekami serologiniai DNR tyrimai. Seksualinio smurto atvejais yra paimami tepinėliai.“
Gydytojas pasakoja, kad gyvų asmenų tyrimų atvejais, pagrindinis darbo instrumentas būna ir yra liniuotė bei rašiklis. Visų atvejų tyrimų metu yra dėvimos visos darbo apsaugos priemonės: specialūs kostiumai su kojų bei galvos apdangalais, apsauginiai veido skydai, kaukės bei pirštinės.
Atsisakoma tikėti šiurpiomis legendomis
Nuo senų senovės yra prikurta įvairių mitų ir šiurpių legendų apie tai, kas vyksta autopsijos patalpose. Štai, neva yra viena istorija, kuomet pasakojama, kad kažkas kadaise yra girdėjęs mirusiųjų kūnų krebždėjimą šaldytuvuose ir kitus sunkiai paaiškinamus garsus.
„Nuo XV amžiaus yra sukurta labai daug šiurpinančių mitų ir istorijų, tačiau mes esame jau XXI amžiuje ir noriu pasidžiaugti, kad visi gydytojai remiasi tik mokslu, medicinos žiniomis, bet ne legendomis“, – juokais pasakoja dr. S. Chmieliauskas.
Ir pačiam gydytojui yra tekę girdėti linksmą pasakojimą apie krebždesius šaldytuvuose, tačiau teismo medicinos ekspertas tikina, kad tai girdimas tik sugedusio šaldytuvo bildėjimas ir nieko daugiau:
„Pas mus į autopsijų atlikimo patalpas tyrimams patenka mirę asmenys su lavoniniais reiškiniais, kitaip tariant tikraisiais mirties požymiais. Kiekvieno tyrimo metu nustatome ir įvertiname lavondėmes, raumenų sustingimą, kūno atvėsimą bei kitus lavoninius reiškinius, kurie mums padeda pasakyti ne tik asmens mirties laiką, tačiau ir gali nurodyti mirties priežastį ar net galimą mirusiojo asmens kūno padėties pakeitimą, bandant nuslėpti nusikaltimą.“
Pirmasis miręs asmuo, kurį teko tirti dar būnant jaunu rezidentu, buvo jaunas, 29 metų amžiaus vyras, kuris nuskendo upėje. Pasiteiravus, ar nebuvo baisu susidurti su pirmaisiais mirusiųjų kūnais, dr. Sigitas Chmieliauskas patikino, kad baimės nejuto.
„Pirmieji savarankiški mirusiųjų asmenų tyrimai buvo atliekami kartu su mano teismo medicinos rezidentūros vadovu, kuris mane mokė rezidentūros laikotarpiu. Visą laiką jaučiau palaikymą ir todėl buvau labiau pasitikintis savimi. Nerimas pirmosiomis dienomis paprastai yra visiems, tačiau jis kyla dėl nepasitikėjimo savimi, bet nerimą greitai užgožia kita mintis: kaip gerai atlikti tyrimą“, – pasakoja apie savo pirmuosius tyrimus rezidentūros laikotarpiu teismo medicinos ekspertas.
Nepaisant įvairiausių girdimų stereotipų, juoką keliančių išgalvotų istorijų, gydytojas pasakoja, kad būna ir tokių atvejų, kuomet žiauriausi nusikaltimo būdai iš vėžių išmuša ir visko mačiusius teismo medicinos ekspertus:
„Kiekvieną dieną teismo medicininiam tyrimui atvežami labai skirtingi mirusiųjų atvejai, tai gali būti savižudybė, staigios mirtys dėl ligos, nelaimingi atsitikimai, žmogžudystė ar kita. Eismo įvykio metu, traukinio sužalotiems asmenims, nukritusiems iš aukštumos paprastai nustatomi daugybiniai su gyvybe nesuderinami masyvūs sužalojimai, stebimi padalinti kūnai, daugybiniai skeleto kaulų lūžiai su vidaus organų sužalojimais, audinių sutraiškymai.
Esant skirtingiems nužudymo būdams taip pat skiriasi sužalojimų lokalizacija bei pobūdis, kurie savo gausumu kartais stebina net daug mačiusius gydytojus. Teismo medicinos praktikoje buvę tokių atvejų, kai mirusiam asmeniui buvo padaryti 85 durtiniai sužalojimai, 18 šautinių sužalojimų ar net nužudyto žmogaus kūnas buvo padalintas, turint tikslą nuslėpt nusikaltimą.“
Namuose – jokių slogių istorijų
Gydytojas pasakoja, kad ši profesija yra tuo ir įdomi, kad kiekvieną dieną atėjus yra nežinoma, kokius tyrimus teks atlikti:
„Tai gali būti nužudyti vaikai ar net kūdikiai, mirę asmenys dėl masyvių sužalojimų, patirtų eismo įvykio metu, nukritus iš aukštumos, ar kiti atvejai. Tikrai dažnai patenka pas mus atvejų, kurie savo žiaurumu kelia šiurpą net didelę patirtį turinčiam gydytojui, o taip pat neretai susiduriame su jautriomis mirusiųjų istorijomis.“
Visgi, visi patirti neigiami, emociškai sunkūs jausmai turi likti ir lieka tyrimų salėje, gydytojams, atliekantiems operacijas – operacinėje. „Priešingu atveju, gydytojas negalėtų gerai atlikti savo darbo“, – teigia dr. S. Chmieliauskas.
Nustatinėjant mirties priežastį, anot teismo medicinos eksperto, tenka įvertinti visus, net ir iš pirmo žvilgsnio atrodančius nereikšmingus duomenis:
„Visą laiką teismo medicinos gydytojas turi išlikti budrus, ramus bei objektyvus, todėl kylantys jausmai teismo medicinos gydytojui labai trukdytų. Kiekvienas gydytojas, dirbantis tokį darbą, turi išmokti, kad jautrių istorijų ir minčių reiktų nesinešti į namus, kad ir kaip tai atrodytų sunku.“
Pabėgti nuo slogių emocijų bei nuo darbo kasdienybės dr. Sigitui Chmieliauskui padeda itin mylimas pomėgis – fotografija. Savo darbais vyras dalinasi socialinio tinklo „Instagram“ asmeninėje paskyroje. Meilė šiai meno sričiai gimė dar mokykloje, kuomet gydytojo tėtis, dar mažam vaikui, į rankas įdavė seną fotoaparatą:
„Turiu, reiktų tris kartus parašyti žodį labai, nuostabų hobį – fotografiją. Vieni bėgioja iki išsekimo ar užsiima kitu sportu, dar kiti žvejoja ir bando slieko likimą, o aš matau akimirkos grožį fotografijoje. Apie ją galėčiau kalbėti ištisas dienas, nes ji jau daug metų užima labai didelę mano gyvenimo dalį.
Galiu tvirtai teigti, kad yra daug kolegų gydytojų, kurie taip pat pamėgo fotografiją ir šis pomėgis žengia šalia gydytojo darbo bei padeda atsipalaiduoti nuo darbo rutinos. Fotografiją tam tikra prasme galima vadinti kūryba.“
Kiekvieną dieną su mirtimi susiduriantis gydytojas į ją pradėjo žvelgti filosofiškai ir vertinti svarbiausią dalyką – šeimą.
„Matydami tiek mirčių suprantame, kad visa kita tampa labai laikina ir kur kas mažiau reikšminga. Kartais savo gyvenime žmonės sureikšmina daug dalykų kaip, pavyzdžiui, neteisingai padėtas pieno pakelis šaldytuve, troškimas turėti Ferrari, žmonių kuriamos intrigos siekiant naudos sau ir retai susimąstoma apie tai, kad po mirties visa tai praranda prasmę“, – teigia septynerius metus Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje dirbantis teismo medicinos ekspertas, dr. Sigitas Chmieliauskas.
